Krievingai (vodai) Žeimelio apylinkėse

Vodai – tai Ingrijoje (teritorijoje tarp Sankt Peterburgo ir Narvos) gyvenanti etninė grupė. 1445–1447 m. iš karo žygių Naugardo žemėje Livonijos ordinas į nelaisvę paėmė apie 3000 vodų ir atsivedė juos statyti Bauskės pilies. Vodai buvo apgyvendinti Bauskės apylinkėse – Vecsaulės, Jaunsaulės, Ceraukstės, Brunavos valsčiuose. Vėliau jų gyvenamosios vietos rytuose plėtėsi į Augšžemę (Sėliją), vakaruose – link Jelgavos, Vilcės, Šiaurėje – į Iecavą. Latvijoje vodai pavadinti krieviniais (la. krieviņi – ruseliai), nes jie buvo atkeliavę iš Rusios žemių. 
Nors Latvijos istoriografijoje nėra rašoma apie krievingų apgyventas vietoves Lietuvos pusėje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Latvijoje jie migravo įvairiomis kryptimis, būtų galima manyti, kad pietų kryptis nebuvo išimtis. Reikia pastebėti, kad XV a. viduryje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Livonijos siena aiškias ribas turėjo tik vakarinėje dalyje – nuo Šventosios iki Sidabrės (Joniškio), o  rytinių žemių priklausomybė liko neapibrėžta, manoma, kad tuo metu jos buvo retai apgyvendintos ir apaugusios miškais. Taigi, Žeimelio apylinkėse galėjo kurtis tiek LDK, tiek Livonijos gyventojai. Be to, XVI a. viduryje Žeimelis priklausė Berstelės dvarui, kurį valdė Livonijos didikai Grothusai. 1585 m. koreguojant LDK ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės sieną Žeimelio miestelis buvo padalintas pusiau, o siena ėjusi per patį miestelį. Žeimelio apylinkėse kūrėsi nemažai Baltijos vokiečių dvarų, kuriuose dažniausiai tarnaudavo Kuršo gyventojai liuteronai, todėl tikėtina, kad dalis krievingų (jau sulatvėjusių) į Lietuvą pateko kaip baudžiauninkai. Po baudžiavos panaikinimo nemažai Kuršo latvių Lietuvos pusėje ieškojo geresnio gyvenimo, pirko ir nuomojosi žemes, todėl krievingų palikuonių, galbūt, jau net nebeprisimenančių savo kilmės, į Žeimelio apylinkes galėjo atsikelti ir vėlesniais amžiais. 
Finougrų įtaka Žeimelio apylinkių vardyne neabejotina. Kraštotyrininkas Juozas Šliavas ją įžvelgė vietovardžiuose, asmenvardžiuose ir tarmėje. Visgi, šiais klausimais reiktų atlikti išsamesnius tyrimus, nes finougriškas sluoksnis Žeimelio apylinkėse gali būti atsiradęs skirtingais istoriniais laikotarpiais, o vardyne gali atsispindėti skirtingų finougrų etninių grupių įtaka. Pavyzdžiui, anot Žeimelio apylinkėse gyvenusios Mikiūkščių-Mikukst giminės istorijos, jų protėviai buvo estai (igauniai), atsikėlę čia per Šiaurės karą (XVIII a. I pusė). 
Vodų pėdsakus Žeimelio apylinkėse rodytų Pograničos dvaro „sielų“ revizijose Rudynės kaime užfiksuota ir įvairiai užrašyta Krievingo pavardė. Taip pat netoli Žeimelio, į šiaurės rytus, dab. Latvijoje yra vietovardžiai Krievgaliai (Krievgaļi) ir Mazkrievgaliai (Mazkrievgaļi) (iki 1921 m. priklausė Lietuvai). J. Šliavas išskyrė nemažai finų kilmės pavardžių, kurias iki šiol galima rasti Žeimelio apylinkėse – Igaunis, Karašas, Kargis, Kugrenas, Launagas, Lepsis, Lyva, Lyvanas, Muižė, Repšys, Tuomas. Tačiau nebūtinai jos visos susijusios su krievingais. Vodų pėdsakus Lietuvoje liudija ir 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos surašymo duomenys – Kauno gubernijoje, Panevėžio apskrityje buvo užregistruoti 3 vyrai, mokantys kalbėti vodų kalba. Tiesa, dar 68 žmonės mokėjo estų kalbą. 
Latvijoje krievingai garsėjo savo prisirišimu prie senojo tikėjimo, atlikinėjo apeigas prie jiems šventų objektų. Galbūt, ne veltui ir Žeimelio apylinkės dar XX a. viduryje stebino Lietuvos folkloristus unikalios mitologijos gausa. Įdomus faktas, kad netoli Žeimelio dar XX a. pradžioje gyveno paskutinis Lietuvos pagonis…
Finougristikos tyrimai Lietuvoje nėra išplėtoti, ja šiek tiek plačiau domėjosi lietuvių kalbininkai, tačiau išsamesni tarpdisciplininiai tyrimai būtų svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Gausi Žeimelio apylinkėse užfiksuota kalbinė, tautosakinė, etnografinė medžiaga, taip pat patys Žeimelio gyventojai (jų fizinės antropologijos ir genetikos duomenys) yra svarbus pagrindas ateities tyrinėjimams ir atradimams.   

Etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Auksė Noreikaitė
Vytauto Didžiojo universitetas