BAUSKA logo. Krievingai
Švediško žemėlapio fragmentas su Jamo miestu, faktine Naugardo respublikos siena ir keliu iš Naugardo į Narvą. Krievingai
Latvijos vėliava. Krievingai
Lietuvos kultūros taryba. Krievingai
Žeimelis herbas. Krievingai

Žeimelis

LATVIJOS krievingai

Kaip vodai pateko į Bauskės apylinkes?

XV a. pradžia vodams nežadėjo nieko bloga. Po užsitęsusių konfliktų ir karinių susirėmimų Naugardo ir Livonijos santykiuose įsigalėjo sveika ekonominė logika ir atėjo ilgai laukta taika. Iš tikrųjų tai buvo paskutiniai Livonijos klestėjimo ir Naugardo respublikos nepriklausomybės metai. 
1421 m. Narvos taikos sutartyje tarp Livonijos ir Naugardo respublikos buvo numatyta ne tik įvesti naujas prekybos sąlygas, bet ir pripažinti Naugardo respublikos sieną, Ordinui faktiškai atsisakant pretenzijų į Vodų žemę (Vodskaja pjatina).
Didėjant prekybos apimtims, išaugo ir Narvos kelio reikšmė. Todėl 1384 m. vietoj dabartinio Kingisepo buvo įkurta nauja tvirtovė. Atsiradus Jamo tvirtovei, tikroji Naugardo siena pasislinko į vakarus, todėl sumažėjo ankstesnio gynybinio posto ir buvusio Vodų žemės centro, Koporjė pilies, svarba.

Švediško žemėlapio fragmentas su Jamo miestu, faktine Naugardo respublikos siena ir keliu iš Naugardo į Narvą.

Švediško žemėlapio fragmentas su Jamo miestu, faktine Naugardo respublikos siena ir keliu iš Naugardo į Narvą.

Yra žinoma, kad naujoji tvirtovė buvo pastatyta nepriekaištingai ir atitiko visus XIV amžiaus karo ir inžinerijos meno reikalavimus. Tvirtovė buvo įsikūrusi ant aukšto ir stataus Lugos upės kranto.

Senosios Jamo tvirtovės vieta dabartiniame Kingisepe.

Senosios Jamo tvirtovės vieta dabartiniame Kingisepe.

Pagal planą tvirtovė buvo stačiakampio arba trapecijos formos ir užėmė 0,2 ha plotą. Keturių bokštų aukštis siekė 28 m, sienų - 15 m, o sienų storis – 4 m. 

Pirmosios Jamo tvirtovės planas.

Pirmosios Jamo tvirtovės planas.

Dokumentai rodo, kad tvirtovė buvo pastatyta per 33 dienas! Tuo laikotarpiu tai neįmanomas greitis. Todėl egzistuoja hipotezė, kad per 33 dienas buvo užbaigtos jau anksčiau pradėto ir nepabaigto kito objekto statybos. 

Kaip ten bebūtų, bet tvirtovė savo uždavinį atliko garbingai. Ištvėrusi kelias švedų ir Livonijos ordino apgultis ir labai nukentėjusi nuo priešininkų artilerijos, tvirtovė buvo nugriauta ir XV a. II pusėje atstatyta.

Jamo tvirtovė po rekonstrukcijos. XVI a.

Jamo tvirtovė po rekonstrukcijos. XVI a.

Paliaubos tęsėsi iki 1440 m., kai iš pažiūros nereikšmingas konfliktas išprovokavo Livonijos ir Naugardo 1443–1448 m. karą.
Konflikto pagrindą sudarė vokiečių Markos žemės grafo Gerhardo fon Klevės (Gerhard von Kleve) tarno Itolokos Rugodiveco nužudymas Jamgorode (Jamo tvirtovės priemiestyje, dabar Kingisepas). Konfliktas prasidėjo nuo abipusių Naugardo ir Livonijos ekonominių sankcijų, o baigėsi daugybe susidūrimų, kurių metu buvo smarkiai apiplėštas abiejų kariaujančių pusių pasienis. 
Taip ir nesulaukęs asmeninio „atsiprašymo“ iš Naugardo, neįspėjęs Ordino vadovybės, 1443 m. (1444 m.?) grafas fon Klevė su samdomais kareiviais užpuolė Jamo tvirtovę, degindami ir apiplėšdami tvirtovės apylinkes. Netikėdami ordino pasiaiškinimais, 1444 metų pradžioje (žiemą) naugardiečiai įsiveržė į Livonijos žemes ir apiplėšė Narvos apylinkes bei Peipaus ežero pakrantę.
1440 m. įvykiai parodė, kad Jamgorodas tapo ne tik pagrindiniu Naugardo pasienio įtvirtinimu Vakaruose, bet ir reikšminga bei tankiai apgyvendinta prekybos vieta. Labai tikėtina, kad aplink Jamgorodą gyveno daug turtingų valstiečių ir amatininkų.
Viena iš to meto kryžiaus žygių sąlygų buvo turtingų trofėjų įgyjimas. Todėl šįkart, tiek dėl politinių, tiek dėl ekonominių priežasčių, Livonijos atakų tikslu tapo Jamgorodas, o ne savo statusą praradęs Koporjė.
Suvokdamas didėjančią artilerijos reikšmę, prie Jamburgo sienų 1444 m. (1445 m.?) taip pat pasirodė pats Livonijos ordino magistras Heinrichas Finkas fon Overbergas (Heinrich Vinke von Overberg) su artilerija, kurioje taip pat buvo „milžiniška, iš užjūrio atgabenta patranka – prūsiška bombarda“.

Vokiečių ordino didysis magistras ir ordino brolis (Mykolo Elvyro Andriolio piešinys, 1895).

Vokiečių ordino didysis magistras ir ordino brolis (Mykolo Elvyro Andriolio piešinys, 1895).

Heinrichas Finkas magistru buvo tapęs neseniai, 1438 metais, ir iškart pajuto tam tikrą tų Ordino brolių spaudimą, kurie nebuvo susiję su prekybiniais sandėriais, bet troško papildyti savo turtus naujuose karo žygiuose. Todėl įvykis su grafo Klevės tarnu tapo priežastimi pradėti pilnavertį karą.

Livonijos magistro antspaudas su užrašu „(Sigillum) (Com)MENDATORIS DOM(us) (the)VTO(nic)I IN LIVONIA“ – „Vokiečių ordino vado Livonijoje antspaudas“

Livonijos magistro antspaudas su užrašu „(Sigillum) (Com)MENDATORIS DOM(us) (the)VTO(nic)I IN LIVONIA“ – „Vokiečių ordino vado Livonijoje antspaudas“

Tuo pačiu metu magistras taip pat dalyvavo stiprinant pietinę Livonijos sieną, 1443 metais pradėdamas statyti paskutinę Ordino pilį – Bauskės pilį, kurią sėkmingai užbaigti reikėjo mažiausiai 500 statybininkų. 1450 m. mirus magistrui, pilies statyba faktiškai buvo baigta (arba sustabdyta?). 
Livonijos ir Naugardo kronikos rašo, kad 1444 (1445 m.?) metų vasarą arba rudenį Livonijos kariuomenės puolimai ir abiejų pusių artilerijos dvikova tęsėsi 5 dienas. Iš tvirtovės tiksliai šaudant patrankomis, „didelis užjūrio pabūklas“, kuriam vadovavo Suzdalės kunigaikštis Vasilijus Jurjevičius, buvo pašautas ir daugelis vokiečių krito. Šis mūšis yra pirmoji Rusijoje užfiksuota patrankų dvikova, kurioje artilerija šaudė iš tam pritaikytų tvirtovės bokštų.
Gali būti, kad po šio pralaimėjimo, magistras Finkas į Bauskės pilies senosios dalies statybą įvedė ir kai kuriuos Jamo tvirtovės elementus?
Tačiau šį kartą Finkas pasitraukė... Po nesėkmingos apgulties tam tikri ordino daliniai iš pagrindų sudegino ir apiplėšė ne tik Jamburgo apylinkes, bet ir kitas Ižoros bei Nevos upių pakrantes. Naugardo kronikoje taip pat minima „daug į nelaisvę paimtų vietos gyventojų“. Tai reiškia, kad riteriai suspėjo pasibastyti net po dabartinio Sankt Peterburgo apylinkes. 
Taigi, dėl kelių aplinkybių sutapimo, kai kurie pietų vodų genties atstovai pateko į Bauskę, kur dalis karo belaisvių dalyvavo statant Bauskės pilį, o likusieji buvo apgyvendinti palei Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną, kaip gyvasis skydas nuo dažnų lietuvių puldinėjimų, karų ir maro epidemijos nusiaubtose ir retai apgyvendintose Bauskės apylinkėse, dabartiniuose Vecsaulės, Brunavos, Ceraukstės ir Jaunsaulės valsčiuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bet tai dar ne viskas. Naugardo kronikoje minima, kad 1447 m. rugpjūtį Ordinas, remiamas prūsų kariuomenės, vėl pasirodė prie Jamgorodo ir 12 (ar 13) dienų bandė palaužti Jamo sargybinių pasipriešinimą. Nuo intensyvaus šaudymo viena iš patrankų sprogo ir žuvo pabūklo tarnyba bei daugelis kitų vokiečių kareivių. Tai buvo didžiausias ir nuožmiausias mūšis per naujai pastatyto Jamo istoriją, kuriame tvirtovės gynėjai vėl nugalėjo vokiečius, o Ordinui traukiantis, į Latviją galėjo būti atvaryta dar viena vodų ir ižorų karo belaisvių partija.
1447 m. Narvos upėje pralaimėjus Livonijos ordino kariuomenei, 1448 m. liepos 25 d. abi pusės sudarė 25 metų Narvos paliaubas.
Taip Livonijos pietuose atsirado Bauskės pilis ir vodų palikuonys, kurie laikui bėgant buvo pradėti vadinti „krieviniais“ (la. krieviņi – rusai, ruseliai – vert. past.).

Bauskės pilis šiandien

Bauskės pilis šiandien

​Livonijos žemėlapis, 1573 m.

Livonijos žemėlapis, 1573 m.

Krieviņgai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės laikais

Kunigaikščių (hercogų) dinastijos įkūrėjas buvo paskutinis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris (Gotthard von Kettler), kuris 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniuje pasirašė pasidavimo sutartį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu: magistras atsistatydino iš savo pareigų, o Livonijos ordinas buvo sekuliarizuotas ir visos leno teise nepaveldėtos žemės tapo kunigaikščio domenu. Už tai jis gavo leno teisę į dalį buvusių Livonijos ordino žemių Kurše ir Žiemgaloje, taip pat kunigaikščio (hercogo) titulą sau ir savo palikuoniams.

Baronų ir grafų Ketlerių herbas

Baronų ir grafų Ketlerių herbas

Akivaizdu, kad didžioji dalis krievingų, prieš tai buvę Ordino nuosavybe, po Livonijos padalijimo bei Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės įkūrimo 1561 metais, tapo karūnos nuosavybe. Tai netiesiogiai nurodo įrašas, kad 1650 metais Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio dvaruose Bauskės apylinkėse minimi 3 latvių ir 2 krievingų laisvieji valstiečiai, gyvenę Krievinių valsčiuje (Krieviņu pagasts). 

Kaip vodai tapo krievingais?

Etninės bendrijos pavadinimas – krieviniai (krievingai) (la. krieviņi, lie. rusai, ruseliai) kilęs iš latvių kalbos žodžio krievs (senojoje ortografijoje - kreews), kuris tuo metu reiškė ne tautybę, o gyventojų kilmės vietą, kuri viduramžiais dažnai buvo prilyginama valstybinei priklausomybei – šiuo atveju tai reiškė, kad vodai čia atkeliavo iš „rytų“ - Rusijos (t. y. Naugardo žemės). Taip kaip latviai visus ateivius iš „vakarų“, vadino vokiečiais, nepaisant to, ar jie buvo švedai, ar danai, ar tie patys vokiečiai.
Iš pradžių vokiškuose dokumentuose jie buvo vadinami Rüsche, o laikui bėgant žodis buvo pakeistas latviško varianto krieviņi  suvokintu Kreewin, Kreewing. Šis pavadinimas (Kreewin, Kreewing) pasirodo XVII a. viduryje ir figūruoja vokiškuose dokumentuose iki pat XIX a. pabaigos. Tikriausiai dėl sudėtingos latvių kalbos fonetikos, vokiečių ir rusų kalbomis paplito vardo versija su raide „g“ - кревинги (krevingi). (Lietuvių kalba pirmenybę teikiame krievingų pavadinimui, nes „g“ raidė figūruoja Lietuvos metrikuose – vert. past.)

Krieviņgų kilmės paslaptis

Krievingų kilmės paslaptis jau XVII amžiaus pradžioje pradėjo dominti vietos dvasininkų, dvarininkų, o vėliau ir etnografų protus.
Dokumentuose pirmą kartą krievingų egzistavimą (ir pavadinimą „krieviņi“) Bauskės apylinkėse  užfiksavo Kuršo kunigaikštystės superintendantas Paulas Einhornas (Paul Einhorn) savo knygoje „Reformatio gentis Lettica“ (1636) su papildymais kitame leidime, kuris išėjo Dorpate (Tartu) 1649 m. – „Historia Lettica“, Dorpat.
Jis rašė, kad Kuršo kunigaikštystėje gyvena 2 tautos, kalbančios estų tarmėmis. Lyvių pakrantėje gyvenantys „estai“ save vadina lyviais, o gyvenančius Bauskės apylinkėse vadina krievingais. Tie, kurie gyvena Bauskės apylinkėse, daugiausia priklauso kunigaikščiui (hercogui) ir tik keli kitiems vietiniams dvarininkams. Visi jie yra liuteronai ir pamaldas laiko latvių kalba, nors latviškai kalba labai netaisyklingai. Jie prietaringi ir yra dar didesni pagonys nei latviai.

P. Einhorn. Reformatio gentis letticae. Riga  1636.

P. Einhorn. Reformatio gentis letticae. Riga  1636.

Einhornas manė, kad, skirtingai nei lyviai, kurie, jo nuomone, galėjo būti Livlandijos (Lyvių žemės (Livonijos), iš kurios kilo šios žemės pavadinimas) vietiniai gyventojai, krievingai čia buvo atvaryti iš Estlandijos tuo metu, kai Ordinas statė Bauskės pilį. 
Latvių konversacijos žodyne figūruoja skaičius 3000. Tiek vodų buvo atgabenta ir apgyvendinta Bauskės apylinkėse pabaigus statyti Bauskės pilį. Šį skaičių dar reikia papildomai patikrinti, tačiau versijos, jog aplink Bauskę krievingų buvo išties daug, naudai  liudija faktas, kad dar 1751 metų dokumentuose naudojamas pavadinimas Krewische Wacke, vokiečių kalba reiškiantis Krievingų valsčių. Tai rodo 2 dalykus - (1) vodų buvo tikrai daug ir (2) bent jau nuo XVII a. pradžios krievingų pavadinimas tapo vodų palikuonių savivardžiu.
Laikui bėgant krievingai pateko ir į Sėlijos bei Lietuvos teritoriją. Kalbininkų atlikti vietovardžių tyrimai pažymėjo krievingų paplitimo arealą, kuris driekiasi nuo Vilcės Jelgavos rajono vakaruose iki pat Dauguvos rytuose, ir nuo Iecavos šiaurėje iki Lietuvos pasienio. Yra prielaida, kad krievingų vietovardžių gali būti net Šiaulių apylinkėse. 

Krieviņu izplatība 15-19.gadsimtos

Krievingų paplitimas XV–XIX a.

Tikėtina, kad krievingus gerai žinojo ir vėlesnis „Latvių gramatikos“ autorius, kunigas Gothardas Frydrichas Stenderis (Gotthard Friedrich Stender), kuris 1753–1759 m. tarnavo Žeimelio liuteronų parapijoje prie Lietuvos ir Kuršo kunigaikštystės sienos.

Gothardas Frydrichas Stenderas (1753).

Gothardas Frydrichas Stenderas (1753).

Naujas ir patobulintas latvių kalbos gramatikos leidimas (1763)

Naujas ir patobulintas latvių kalbos gramatikos leidimas (1763)

Gothardo Frydricho Stenderio „Latvių kalbos gramatikoje“ (G. F. Stender. Lettische Grammatik. Braunschweig, 1761) skaitome, kad Vecsaulės (Alt-Rahden) ir Jaunsaulės (Neu-Rahden) dvaruose gyvena estai, kurie tarpusavyje kalbasi estiškai, o su latviais - latviškai. Bet tai nieko nereiškia, nes jie tuokiasi tik tarpusavyje.
Darbe „Priedai naujai reformuotai Rusijai“ Haigoldas (M. Johann Joseph Haigold ) (Haigold. Beilagenzum neuveranderten Russland., 1767) paminėjo Irbenės ir Gipkos kunigo Ulricho Johano Cimmermano (Ulrich Johann Zimmermann) laišką, kuriame jis (akivaizdu, kad susipažinęs su lyvių kalba) rašė, jog krievingai kalba savo (lyvių, bet kitokia) tarme, ir skiriasi nuo kitų, vadinamųjų latvių, savo apranga.  Jis manė, kad krievingų skaičius nebuvo didelis.
1774 metų laiške superintendentas Kristianas Hunas (Christian Huhn) papildė  kunigo Cimmermano pastebėjimus, paminėdamas, kad ši tauta save vadina krievingais, ir, akivaizdu, kad čia gyvena nuo labai senų laikų. Visi jie yra liuteronai ir daugiausia vartoja latvių kalbą. Krievingų kalbą jie vartoja kaip antrąją kalbą ir jeigu nori ką nors nuslėpti nuo aplinkinių. 
Krievingų kalba yra panaši į estų ir suomių kalbas, „tačiau jeigu visos šios tautos susitiktų, jos gerai suprastų pusę to, kas pasakyta“. Ši kalba neturi rašybos, todėl krievingų kalba nėra parašytos nė vienos knygos, nė vienos maldos ir visos pamaldos vyksta latviškai. 
Johanas Liudvikas Bergeris (Johann Ludwig Börger) knygoje „Patyrimas apie Lifliandijos brangenybes“  (J. L. Börger. Versuch über die Alterthümer Lieflands. Riga, 1778) paminėjo, kad lyviai iš Radeno krašto (aus dem radischen), arba Vecsaulės ir Jaunsaulės valsčių vedybų tikslais vykdavo pas Lyvių pakrantės (Angerno lyvių) merginas ir atvirkščiai.
Bergeris taip pat iškėlė prielaidą, kad KURAI (krievingai), arba estiškai kalbantys lyviai čia pasirodė statant Bauskės pilį, „kad apgyvendintų ištuštėjusias žemes“. Jų pavadinimą „krieviniai“ ir ryšį su Estija jis aiškina tuo, kad krievingai kilę iš Derbto, arba Dorpato apylinkių. 
XVIII a. tyrinėtojai taip pat bandė rasti atsakymą į klausimus, kas yra krievingai? Tikėtina, kad Kurše ir Žiemgaloje dar buvo galima rasti nuorodų ir atsiminimų apie Ordino laikus, kurie krievingų atsiradimą siejo su Bauskės pilies statyba.
Liuteronų kunigai, kurie buvo arčiau savo kaimenės ir taip pat žinojo skirtingų kalbų ypatumus, krievingus vienareikšmiškai priskyrė finougrams ir ieškojo giminingų tautų tarp jiems gerai žinomų estų arba Kuršo ir Vidžemės pakrančių lyvių.
1805 m. „Kuršo provincijos aprašymo“ (Beschreibung der Provinz Kurland. Keyserling; Derschau, Mitau, 1805) sudarytojai rašė, kad krievingų tauta, kuri skiriasi nuo latvių tiek kalba, tiek apranga, daugiausia gyvena 3 dvaruose – Neuradeno (Neu-Rahden, Jaunsaulės dvaras), Memelhofo (Memlhof, Mėmelės dvaras) ir Krusenės (Krusse, Krusos dvaras) dvaruose.

Kuržemės provincijos aprašymas, 1805.m.

Kuržemės provincijos aprašymas, 1805.m.

Taigi, sudarytojų skaičiavimais, Bauskės apylinkėse gyveno apie 1400 krievingų – Jaunsaulės dvare gyveno apie 600 vyrų ir tiek pat moterų, ir Mėmelės dvare dvidešimtyje ūkių apie 100 vyrų ir 100 moterų. Keizerlingas ir Deršau priduria, kad krievingų kalbos žinovų skaičius sparčiai mažėja, ir jau XIX a. pradžioje kalbą bent kažkiek žinojo tiktai pagyvenę žmonės. Taip pat krievingai mažiau dėvėjo tautinius drabužius. 
Remiantis XIX a. pradžios liudijimais, matyti, kad tiesiogine prasme, per 20 metų krievingų kalba ir tautinis kostiumas praktiškai dingo iš apyvartos. Tai puikiai iliustruoja vietinio kunigo Karlo Lucavo (Karl Lutzau) 1810 m. laiškas, kuriame jis aprašo tik 12-15 senjorų, kurie dar galėjo prisiminti kelis žodžius ir sakinius krievingų kalba, kai kurie iš jų nebežinojo vertimo. Jis priminė, kad krievingai  neturi nei dvasinių, nei kasdienių tekstų ir dainų, taip pat neturi savo etninių krikščioniškų žodžių. Toks pat likimas ištiko ir krievinių tautinius drabužius, kurie taip pat greitai nyko iš apyvartos.
Apskritai kunigas Lucavas krievingus apibūdino kaip mėgstančius tvarką, švarius, darbščius, pamaldžius ir sąžiningus žmones. Tačiau taip pat atkreipė dėmesį, kad jie vis dar atkakliai laikosi savo prietarų, net labiau negu latviai.
Tai nestebina, nes keli etnografai tą patį yra pasakę ir apie Ingrijos vodus. Net ir šiandien Suomijos įlankos pakrantėje galima rasti medžių, uolų ir šaltinių, prie kurių nuolat aukojami maisto produktai ir kiti daiktai.
Įdomus Karlo Frydricho Vatsono (Carl Friedrich Watson) (K. Fr. Watson. Ueber die Kreewingen im Bauskeschen Bezirke Kurlands, 1824) 1824 m. pranešimas, kuriame jis, kaip vietinis gyventojas, perpasakoja keletą mitų apie krievingų kilmę, kartu paminėdamas ir savo versiją.
Taigi, krievingai buvo laikomi (1) slavų genties krivičių (iš kurios kilo ir latviškas žodis „rusai“ (la. krievi) palikuonimis, (2) karo belaisviais iš Estų žemių, kurie buvo paimti Lietuvos kunigaikščių per XII–XIII a. puolimus, o jų apgyvendintos žemės vėliau tapo Kuršo kunigaikštystės nuosavybe ir t.t.
Tačiau jis pats tikėtinu laiko Bauskės kunigo, daktaro Kristiano Kriugerio (Christian Krüger) pasakojimą, kad krievingai yra estų baudžiauninkų palikuonys, kuriuos iš Saremos nusipirko ir atsivežė vienas Mėmelės dvaro savininkas po to, kai visi jo tarnai mirė per maro epidemiją. Taip Bauskės apylinkėse atsirado estai – su savo kalba, drabužiais ir kitomis tradicijomis.
Žinoma, ši istorija neatlaiko jokios kritikos, tačiau, tikėtina, nurodo tai, kad koks nors dvarininkas galėjo įsigyti ir estų tarnų. Laikui bėgant jie galėjo tapti čia gyvenančių krievingų dalimi ir taip pat galėjo palikti kokią nors estišką tradiciją.
Apie krievingų susiliejimą su latviais pasakoja Cuodės kunigas Ernstas Svensonas (Ernst Svenson) viename 1836 m. laikraščio straipsnyje. Jis nurodė, kad krievingai visiškai susiliejo su latviais, tuokiasi tarpusavyje ir skiriasi tik savo ypatinga apranga bei didesniu pamaldumu ir geraširdiškumu.
Taigi, dar XVIII a. viduryje iš uždaros bendruomenės, turinčios savo kalbą ir kultūrą, kurios nariai net vyko ieškotis žmonų į tolimąsias lyvių pakrantes, XIX a. 4-ajame dešimtmetyje krievingai tapo latvių visuomenės dalimi, fragmentiškai išsaugoję tik jiems būdingus materialinės kultūros bruožus.

Rusijos geografų draugija ir krievingai

Praktiškai už viską, ką mes šiandien detaliai žinome apie krievingų kilmę ir šios etninės grupės materialinę ir nematerialinę kultūrą, reikia dėkoti 1845 metais įkurtai Rusijos geografų draugijai. 

Rusijos geografų draugija

Rusijos geografų draugija

Rusijos geografų draugija išsikėlė tokį savo Rusijos etnografijos departamento tikslą: surinkti „informaciją apie tų genčių praeitį ir dabartinę padėtį, kurios tapo valstybės dalimi, atitinkamai: fizinėje, dvasinėje, socialinėje ir kalbotyros srityje“.
Pirmosiose dviejose šios draugijos išleistose „Užrašų“ knygose buvo du straipsniai, kurie tapo savotišku įvadu į tolimesnius visuomenės narių darbus etnografijos srityje. Vienas iš šių dviejų straipsnių yra pranešimas, pavadinimu „Apie etnografinius tyrimus apskritai ir ypač Rusijoje“ kurį 1846 m. kovo 6 d. susirinkime perskaitė akademikas Karlas Ernstas fon Baeras (Karl Ernst von Baer) (pirmasis Etnografijos skyriaus pirmininkas).

Akademikas Karlas Ernstas fon Baeras

Akademikas Karlas Ernstas fon Baeras

Žinoma, visuomenė nesugebėjo pilnai sekti Baero patarimu – visą arba didžiąją dalį lėšų panaudoti Rusijos tautų tyrimams ir aprašymui. Vis dėlto, draugija buvo pajėgi susipažinti su daugeliu mažai žinomų genčių ir ištirti kai kuriuos etnografiškai mažai žinomus Rusijos regionus.
Todėl pati pirmoji draugijos etnografinė ekspedicija buvo suorganizuota tais pačiais 1846 metais, siekiant ištirti mirštančius Vidžemės lyvius ir krievingus. 
Taigi, dėl dar vieno aplinkybių sutapimo ir energingos akademiko Baero veiklos, „siekiant pagilinti savo tyrimus apie Baltijos finų tautas“, 1846 m. į Jaunsaulę (Neu-Rahden) atvyko Rusijos geografų draugijos narys Andrejus Johanas Šiogrenas (Andreas Johan Sjögren), kuris savo tyrimų rezultatus vėliau apibendrino straipsnyje „Reise nach Livland ir Kurland“ („Kelionė į Vidžemę ir Kuršą“).

Andrejus Johanas Šiogrenas

Andrejus Johanas Šiogrenas

Renkant informaciją apie krievingų skaičių, vienas bažnyčios tarnas Šiogrenui paminėjo, kad kažkada apylinkėje gyveno apie 3000 krievingų (tikriausiai, tai skaičius, kuris naudojamas 1444 m. vodų karo belaisvių skaičiui nusakyti). Teoriškai, laikui bėgant, vodų skaičius turėjo didėti. Realybėje jau XIX a. pradžioje buvo minimas skaičius 1400, skaičiuojant ne tik mokančius kalbą, bet ir visus krievingų palikuonis.
Atvykęs į Jaunsaulę, Šiogrenas ten asmeniškai sutiko tik 7 žmones, tapatinusius save su krievingais – vieną aukšto ūgio vyrą (gimusį Rokiškio dvare, dabartinio Mėmelės dvaro eigulį,  Miķelį Sausais – Mikkel Sausais, kuris krievingų kalba reiškia „Kuiva“) ir 7 vidutinio ir mažo ūgio moteris. Visi buvę jau „didelio amžiaus“ ir vilkėjo ypatingus drabužius. Aprašydamas kadaise dėvėto tautinio kostiumo puošnumą (žr. Skyrių „Tautiniai drabužiai“), kuris Šiogreno vizito metu gerai, kad sudarė bent ¼ dalį buvusio ankstesnio jo puošnumo ir praktiškai nebebuvo dėvimas, jis paminėjo, kad didžiosios dalies papuošalų krievingų moterys neteko per 1812 metų karą, nes jais sumokėjo prancūzams kontribuciją.
Šio vizito metu taip pat buvo padaryta garsioji Augusto Georgo Vilhelmo Pecoldo (August Georg Wilhelm Pezold) akvarelė su tautiniais drabužiais vilkinčiais krievingais.

Augustas Georgas Vilhelmas Pecoldas

Augustas Georgas Vilhelmas Pecoldas

Sprendžiant iš aprašymo, akvarelėje buvo pavaizduoti Sappe Blickauzt iš Ignatų šeimos ir Anne Lihka (Līkka) iš Kungel (Kugrenų?) šeimos Jaunsaulėje.

Augusto Georgo Vilhelmo Pecoldo 1846 metų akvarelė su tautiniais drabužiais vilkinčiais krievingais

Augusto Georgo Vilhelmo Pecoldo 1846 metų akvarelė su tautiniais drabužiais vilkinčiais krievingais

Didžiausią to meto mokslinį tyrimą apie krievingų kalbos kilmę paliko Peterburgo mokslų akademijos narys Ferdinandas Johannas Vydemanas (Ferdinand Johann Wiedemann), kuris 1871 m. paskelbė straipsnį „Über die Nationalität der Kreewinen“ („Apie krievingų tautybę“).

Ferdinandas Johannas Vydemanas

Ferdinandas Johannas Vydemanas

Apie krievingų tautybę, 1871.m.

Apie krievingų tautybę, 1871.m.

Praėjus 25 metams, sekdamas Šiogreno pėdomis, Bauskės apylinkėse Vydemanas neberado nė vieno krievingų kalba šnekančio žmogaus. Jis užfiksavo faktą, kad XIX a. pabaigoje krievingų materialinė ir nematerialinė kultūra praktiškai visiškai ištirpo tarp Žiemgaloje gyvenusių latvių,  palikdama dar nepažintus pėdsakus čia gyvenančių žmonių tradicijose ir mentalitete.
Apžvelgdamas visus prieinamus šaltinius ir atlikdamas lyginamąją krievingų kalbos analizę, Vydemanas padarė išvadą, kad krievingų kalba priklauso vakarinei Baltijos finų kalbų grupei ir yra gimininga estų ir lyvių kalboms. Nuodugniai tirdamas šykščiuse užrašuose randamas leksines ir gramatines krievingų kalbos formas, Vydemanas suprato, kad krievingai yra vodų palikuonys!
Išnagrinėjus to meto Ordino sąrašus ir kelias Naugardo kronikas, viskas sustojo į savo vietas. Paaiškėjo, kad krievingai yra tie patys karo belaisviai, kuriuos 1444 ar 1445 metais Bauskės apylinkėse apgyvendino Ordino magistras Finkė, panaudodamas juos vadinamosios Bauskės pilies statybos darbams.
1897 metų visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas parodė, kad Bauskės apylinkėse dar gyveno 32 žmonės, laikantys save krievingais.

1897 m. Visuotinio gyventojų surašymo rezultatai. Bauskės apylinkėse 32 žmonės save dar vadino krieviniais...

1897 m. Visuotinio gyventojų surašymo rezultatai. Bauskės apylinkėse 32 žmonės save dar vadino krieviniais...

Krievingų kultūrinio, istorinio ir antropologinio paveldo pažinimas XX a. 

XX a. pradžia – 2 revoliucijos, Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijos imperijos žlugimas – sunaikino paskutinius struktūruotus prisiminimų likučius apie krievingus, o 1931 m. Latvijos universiteto Anatomijos instituto profesorius Jekabas Prymanis (Jēkabs Prīmanis) inicijavo antropologinę ekspediciją į Bauskės apylinkes.

Profesorius Jekabas Prymanis atlieka antropometrinius matavimus

Profesorius Jekabas Prymanis atlieka antropometrinius matavimus

Ekspedicijos tikslas, kaip keliose 4-ojo dešimtmečio publikacijose pripažino pats J. Prymanis, „buvo įsitikinti, ar Bauskės apylinkių latvių antropologiniame tipe vis dar matomi į šias apylinkes XV a. iš Rusijos atvežtų finų kilmės (vodų) karo belaisvių antropologiniai požymiai“.  
Atlikti antropologinių matavimų buvo pakviestas to meto studentas Pėteris Lapsa (Pēteris Lapsa), kuris bendradarbiaudamas su tuometiniu Latvijos universiteto Anatomijos instituto subasistentu Alfredu Miltiniu (Alfrēds Miltiņš) išmatavo 200 Bauskės apylinkėse gyvenančių vyrų, kurių tėvai ir seneliai buvo kilę iš Bauskės apylinkių.
Apibendrinant rezultatus paaiškėjo, kad mažiausiai 1/3 Bauskės latvių išsiskyrė iš kitų dar siauresniu, bet ilgesniu (?) veidu ir žemesniu kūno ūgiu, taip pat stipriai tamsesniais plaukais. Pastarojo požymio dominavimas, matyt, ir leido profesoriui J. Prymaniui daryti prielaidą „apie išlikusį senųjų krievingų komponentą Bauskės latvių antropologiniame tipe“. 
Lyginant 1931 metų Bauskės populiacijos antropometrinę medžiagą su XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos ir 8-ojo dešimtmečio pradžios kelių Žiemgalos regiono grupių duomenimis, o ypač su Bauskės apylinkių latviais, 1931 metų populiacijai būdingas mažesnis absoliutusis galvos dydis, siauresnis veidas ir daug žemesnis kūno aukštis.
Matyt, po Antrojo pasaulinio karo, atskiros Žiemgalos regione tirtos grupės, tarp jų ir Bauskės latviai, savo antropologiniais požymiais ryškiai nebesiskyrė.
4-ajame XX a. dešimtmetyje ir 7-8-ajame dešimtmečiuose išskirti Bauskės latvių skirtumai leidžia daryti prielaidą, kad po Antrojo pasaulinio karo Žiemgalos regiono gyventojų sudėtis taip pasikeitė, kad paskutiniai viduramžių krievingų antropologinio tipo nešiotojai beveik visiškai ištirpo atvykėlių masėje.

Vilcės Kalnapliaterių kapinyno klausimas

Krievinių problema, šį kartą jau antropologiniu požiūriu, kaip diskusijų objektas vėl pasirodė XX a. 8-ajame dešimtmetyje.
1966 m. Latvijos istorijos muziejus, vadovaujamas I. Cimermanės, atliko archeologinius tyrimus XVI–XVII a. Vilcės Kalnapliaterių kapinyne ir Latvijos Mokslų akademijos Istorijos institutui perdavė gana gerai išsilaikiusią kaulinę medžiagą.
Tokiu būdu, tyrimo autorė profesorė Raisa Denisova (Raisa Denisova), analizuodama šią medžiagą, pastebėjo ryškius skirtumus tarp Vilcės Kalnapliaterių kapinyno kaulinės medžiagos ir kitų to meto Latvijos serijų. Pagrindinis skirtumas buvo – latviams paprastai nebūdingas antropologinis tipas su siauru, žemoku ir dažnai skruostų lygyje šiek tiek suplotu veidu.

Profesorė Raisa Denisova

Profesorė Raisa Denisova

Tokios Vilcės kapinyne rastos skruostų formos buvo panašios į latvių, gyvenusių senosios Vidžemės lyvių žemėse. Tačiau nebuvo jokio pagrindo šį tipą sieti su lyviais. Jis taip pat neturėjo jokio genetinio ryšio su žiemgaliams būdingu antropologiniu tipu.
Profesorė Denisova iškėlė hipotezę, kad visai įmanoma, jog Vilcės Kalnapliaterių kapinyne yra palaidoti senųjų krievingų palikuonys, jų fizinis tipas labai priminė Vyborgo apylinkių XV–XVII a. finų antropologinį tipą.
Savo ruožtu archeologė Ieva Cimermanė (Ieva Cimermane), analizuodama XVI–XVII a. Žiemgalos skardinius bronzinius vainikus – du sveikus ir trijų fragmentus – rastus Vilcės Kalnapliaterių kapinyne, ir šią medžiagą apibendrinusi vienoje publikacijoje, priešingai nei manė R. Denisova, padarė išvadą, kad vainikai, sagės, bronza dekoruoti odiniai diržai ir kita čia rasta medžiaga savo forma ir ornamentu yra visiškai integruota to meto Žiemgalos materialinės kultūros dalis.
Diskutuojant su R. Denisova apie šio kapinyno palaidojimų etninę priklausomybę, ji išreiškė abejonę, kad „sunku patikėti, jog atvykėliai per 100 metų būtų visiškai perėmę materialinę vietos gyventojų kultūrą, neišsaugodami nieko iš prieš tai buvusios“.
Kitokią nuomonę pareiškė etnografė Ilzė Zingytė (Ilze Ziņģīte), pripažinusi, kad krievingų kultūros pėdsakai gana akivaizdžiai yra išlikę XIX a. Žiemgalos latvių etninėje kultūroje.
Pastebėta, kad vyrų kaukolės turėjo ryškesnę finougrų formą, tačiau palaidotos moterys savo fiziniu tipu buvo žymiai „latviškesnės“ nei vyrai, o tai „taip pat paaiškina latvių materialinės kultūros egzistavimą palaidojimuose. Gali būti, kad būtent latvių mentalitetas per moterišką liniją taip pat bus paskatinęs krievingų kultūrą įleisti šaknis į žiemgalių aplinką“. 
Tuo pačiu metu patys krievingai, kaip tai patvirtina sodybų pavadinimų paplitimas Žiemgaloje, pamažu stūmėsi rytų kryptimi iki pat Augšžemės – Secės apylinkių. Todėl visai įmanoma, kad dar XIX amžiuje, kaip liudija čia paminėta etnologinė ekspedicija, buvo galima susitikti ir susitiko šios tautos atstovus keliose Žiemgalos vietovėse.
Antropologinė medžiaga taip pat patvirtina dar vieną įdomų ir savitą krievingų problemos aspektą, susijusį su jų etnogenetinio paveldo išsaugojimu keliose garsiose latvių šeimose – Pliekšanų (Pliekšāni), Ulmanių (Ulmaņi), Skulmių (Skulmes) ir kt.

Krievingai ir XXI a. 

XXI amžius Pasaulį paženklino nauja tendencija – globalizaciją greitai pakeitė lokalizacija ir dvasinio identiteto paieškos. Žmonės su įdomumu tyrinėja savo geneologiją, mokinasi išnykusių kalbų, atkūrinėja ir iš naujo siuva senelių tautinius drabužius.
Krievingų kultūra taip pat sulaukė savo renesanso! Visų pirma, 2006 metai buvo pažymėti jubiliejumi, kurio sulaukė JAV gyvenantis ir 4-ajame dešimtmetyje Anatomijos institute bei muziejuje dirbęs, Pėteris Lapsa.

Krievingų parodos plakatas, 2006.m,Krieviņu izstādes pakāts, 2006.g.

Parodos plakatas, 2006.m,

Švenčiant jo 90-metį ir 70 metų nuo J. Prymanio inicijuoto ir P. Lapsos atlikto antropologinio Bauskės krievingų tyrimo, Anatomijos muziejus kartu su Latvijos nacionaliniu istorijos muziejumi ir Bauskės pilies muziejumi sukūrė didelę mokslinę parodą „Bauskės krievingų tyrimui 70“, o Latvijos radijo programoje buvo sukurta speciali, šiai temai skirta laida. Dalis šios parodos taip pat buvo pristatyta Bauskės kraštotyros ir meno muziejuje.

Parodą Bauskės kraštotyros ir meno muziejuje 2006 m. gegužės 3 d. atidaro muziejaus direktorė Baiba Šulcė (Baiba Šulce) ir Paulo Stradinio Medicinos istorijos muziejaus specialistė, antropologė ir istorijos daktarė Rita Graverė (Rita Grāvere).

Parodą Bauskės kraštotyros ir meno muziejuje 2006 m. gegužės 3 d. atidaro muziejaus direktorė Baiba Šulcė (Baiba Šulce) ir Paulo Stradinio Medicinos istorijos muziejaus specialistė, antropologė ir istorijos daktarė Rita Graverė (Rita Grāvere).

2014 m., parėmus Vecumniekų nuovadui, leidykla „Jumava“ išleido Ginos Vieglinios-Vallietės (Gina Viegliņa-Valliete) knygą „Vodų ir sėlių pėdomis Žiemgaloje nuo XV iki XX amžiaus“. Autorė, tyrinėdama kelių Vecumniekų krašte gyvenančių šeimų geneologijas, dalyje jų rado ir krievingų šaknų, aprašė krievingų palikuonių likimo vingius per visą XX amžių. 

​Rašytojas Gina Viegliņa-Valliete

Rašytojas Gina Viegliņa-Valliete

​Leidykla JUMAVA, 2014 m.

Leidykla JUMAVA, 2014 m.

Knyga padeda suprasti moderniosios krievingų istorijos paveldą ir aktualizuoja dar randamų kultūrinių vertybių išsaugojimą. Tikrai galime didžiuotis žmonėmis, kurių šaknys glūdi Kunkių (Ķuņķi), Grikovskių (Grikovski), Cyrulių (Cīruļi), Pliekšanų (Pliekšāni), Spekių (Spekkes), Klyvių (Klīves), Suodumų (Sodumu), Skulmių (Skulmes), Kugrenų (Kugrēni) ir kitose vodų kilmės giminėse.
2016 m. sausio 27 d. Rygos „Radisson Blu Hotel Latvija“ konferencijų salėje plačiajai visuomenei buvo pristatytas pagal istorinius aprašus ir piešinius atkurtas Žiemgalos krievingų arba vodų tautinis kostiumas. Tautinio kostiumo rekonstrukcijos autorius yra asociacija „Zemgales Mantojums“ (lie. Žiemgalos paveldas) kartu su Vecumniekų nuovado Barbelės valsčiaus folkloro grupe „Tīrums“. Projektas įgyvendintas finansavus Valstybiniam kultūrinio kapitalo fondui ir gavus Žiemgalos planavimo regiono paramą.

​Rekonstruotas asociacijos „Žemgalės paveldas“ tautinis kostiumas.

Rekonstruotas asociacijos „Žemgalės paveldas“ tautinis kostiumas.

2017 m. liepos 15 d. įvyko istorinis momentas – krievingų delegacija aplankė savo istorinę tėvynę ir dalyvavo svarbiausiame Ingrijos vodų metiniame renginyje „Лужицкая складчина“ (Lužicų vodų sueiga) Rusijoje. Iš pradžių atsargus, pirmasis susitikimas per šiuos metus virto tarptautiniu bendradarbiavimu su Rusijos ir Estijos vodais.

Biedrības „Zemgales Mantojums” rekonstruētais krieviņu tautastērps

Dmitrijus Ščegolevas (Dmitrijs Ščegoļevs) ir Dacė Žuromska (Dace Žuromska) Lužicoje. 20017 m.

Dmitrijus Ščegolevas (Dmitrijs Ščegoļevs) ir Dacė Žuromska (Dace Žuromska) Lužicoje. 20017 m.

2018 ir 2019 m. parėmus Bauskės nuovadui, buvo suorganizuoti 2 Žiemgalos krievingų sambūriai su moksliniais skaitymais, Ingrijos vodų folkloro pasirodymais, pradėta bendradarbiauti su Lietuvos krievingais ir sukurta ekspozicija Žeimelio „Žiemgalos“ muziejuje. 

2018 m. 1-asis forumas Bauskės pilyje, ZS „Vaidelotes“ ir Vilcėje (Jelgavos nuovadas)

2018 m. 1-asis forumas Bauskės pilyje, ZS „Vaidelotes“ ir Vilcėje (Jelgavos nuovadas)

2019 m. 2-asis forumas – sambūris Bauskės pilyje ir „Žiemgalos“ muziejuje (Žeimelis, Lietuva)

2019 m. 2-asis forumas – sambūris Bauskės pilyje ir „Žiemgalos“ muziejuje (Žeimelis, Lietuva)

Konferencijos programa „Žiemgalos“ muziejuje Žeimelyje, Lietuva. 2019 m.

Konferencijos programa „Žiemgalos“ muziejuje Žeimelyje, Lietuva. 2019 m.

Ekspozicijos muziejuose

Kol kas tiktai 2 muziejuose – Bauskės muziejuje Latvijoje ir „Žiemgalos“ muziejuje Lietuvoje – yra stendai, kuriuose galima rasti informacijos apie Latvijos ir Lietuvos krievingų palikuonis. 

Ekspozicija Bauskės muziejuje. Latvija
Ekspozicija „Žiemgalos“ muziejuje. Lietuva

Ekspozicija Bauskės muziejuje. Latvija

Ekspozicija „Žiemgalos“ muziejuje. Lietuva

Santrauka

Ką mes žinome apie krievingus? Kad jau XVII a. krievingai į žmonas ėmė latvių merginas, o tai paskatino greitesnį krievingų asimiliacijos procesą ir latvių tradicijų (dainų, tikėjimo) bei materialinės kultūros patekimą į krievingų aplinką.
Kad dar XVIII a. krievingų skaičius Jaunsaulės ir Vecsaulės dvarų teritorijose galėjo siekti net iki 3000 žmonių ir dar 9-ame ir 10-ame dešimtmetyje jų tarpe buvo aktyviai vartojančių krievingų kalbą visose amžiaus grupėse. Bet jau 1830 m. krievingų kalbą vartojo ir tautinius drabužius tebedėvėjo tik pagyvenę žmonės.
Pagal nepatikrintus pasakojimus, XVIII a. krievingai ir [Kuršo ir Vidžemės] lyviai taip pat aktyviai kontaktavo vadinamaisiais vedybiniais tikslais. Gali būti, kad to meto krievingai, lyviai ir Saremos salos gyventojai netgi sugebėjo tarpusavyje susikalbėti. 
Atsižvelgiant į tai, kad vodai jau seniai buvo žinomi kaip geri prekybininkai ir Jamgorodas (Kingisepas) taip pat buvo aktyvios prekybos zonoje, krievingai (ypač laisvieji valstiečiai) teoriškai turėjo galimybę keliauti ir palaikyti ryšius su artimiausiais savo genties broliais – lyviais ir Saremos salos estais.
Jeigu Ezelės (Saremos) estų baudžiauninkų pasirodymas Bauskės apylinkėse taip pat yra tikras faktas, tai krievingų etnogenezėje dalyvavo ne tik vodai ir ižorai, bet ir lyviai (?), estai, latviai ir lietuviai. Reikia manyti, kad būtent dėl to Bauskės apylinkėse susiformavo unikali kultūra, kurią reikėtų tirti ne tik vodų kultūros kontekste.
Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo pasakyta, Krievingų kraštą (Krewische Wacke), taip kaip ir Suitų kraštą, Latvijoje reiktų suvokti kaip dar vieną unikalią kultūrinę erdvę, kurios kultūrinio ir istorinio paveldo išsaugojimas bei tyrimai padės iš naujo atskleisti dar vieną Latvijos tapatybės puslapį.

Kraštotyrininkas Dmitrijus Ščegolevas

Nuorodos

  1. Косточкин В. В. Древние русские крепости. — М.: Наука, 1964. — 141 с

  2. http://www.castle.lv/rus/jamburg.html

  3. https://regionavtica.ru/articles/iz_kakoj_istoricheskoj_iamy_vozniklo_imia_goroda.html

  4. Руссов, Б., ХРОНИКА ПРОВИНЦИИ ЛИВОНИЯ (Chronica der Prouintz Lyfflandt; 1578; 1584): http://www.vostlit.info/Texts/rus12/Russow/text23.phtml?id=1289

  5. Анучин, Д. Н., О ЗАДАЧАХ РУССКОЙ ЭТНОГРАФИИ (1889):    http://www.vostlit.info/Texts/rus12/Russow/text23.phtml?id=1289

  6. Видеман, Ф.И. О происхождении и языке вымерших ныне курляндских кревинов / Исслед. Ф.И. Видемана. - СПб. : тип. Имп. АН, 1872, http://static.my-shop.ru/product/pdf/88/874280.pdf

  7. https://lv.wikipedia.org/wiki/Livonijas_orde%C5%86a_mestri

  8. Д. Н. Анучин, О ЗАДАЧАХ РУССКОЙ ЭТНОГРАФИИ, 1889 г.

  9. Latviešu konversācijas vārdnīca. Rīga : LKV, 1933, t. 9, st. 18339-18340

  10. http://www.balto-slavica.org/forum/index.php?showtopic=7311 

  11. Acta medico-historica Rigensia (2007) VIII: 264–271

  12. https://www.multisports.lv/lv/bauskas-pils-vesture/

  13. https://jumava.lv/products/pa-votu-un-selu-pedam-zemgale-no-15-lidz-20-gadsimtam/

  14. https://nra.lv/kultura/185137-gina-vieglina-valliete-daudzpusiga-un-urkiga-rakstniece-no-valles.htm

  15. https://www.bauskasdzive.lv/laikraksta-arhivs/izstades-antropologija-un-fotografija-48133

  16. https://en.wikipedia.org/wiki/August_Georg_Wilhelm_Pezold

  17. http://webwork.broka.lv/livones/lv/vesture/?libiesi-lidz-20-gadsimtam

  18. Beschreibung der Provinz Kurland : nach Anleitung des unter Allerhöchstem Schutz Seiner Kaiserlichen Majestät von einer freien ökonomischen Gesellschaft zu St. Petersburg im Jahre 1802 angefertigten Entwurfs. Derschau, Ernst Gotthard von ; Keyserling, Peter Ernst von. https://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=52090

  19. https://lv.wikipedia.org/wiki/Gothards_Fr%C4%ABdrihs_Stenders

  20. https://www.bauskaspils.lv/lv/

  21. https://timenote.info/lv/Heinrihs-Finke-fon-Oferbergs

  22. https://www.rgo.ru/ru

  23. https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D1%8D%D1%80,_%D0%9A%D0%B0%D1%80%D0%BB_%D0%AD%D1%80%D0%BD%D1%81%D1%82_%D1%84%D0%BE%D0%BD

  24. http://ciltskoki.lv/index.php/nodergi/vietu-nosaukumi#M

  25. https://lv.wikipedia.org/wiki/Heinrihs_Finke_fon_Oferbergshttps://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AF%D0%BC_(%D0%BA%D1%80%D0%B5%D0%BF%D0%BE%D1%81%D1%82%D1%8C)#cite_note-_dea09d30bbe164d6-10

  26. http://vesture.eu/Ketleri

  27. http://nwfortress.ifmo.ru/kreposti/yamgorodskaya-krepost#_ednref2

  28. https://ppt-online.org/675721