BAUSKA logo. Krievingai
Švediško žemėlapio fragmentas su Jamo miestu, faktine Naugardo respublikos siena ir keliu iš Naugardo į Narvą. Krievingai
Ingrijos vėliava. Krievingai
 Rusijos vėliava. Krievingai
Lietuvos kultūros taryba. Krievingai
Žeimelis herbas. Krievingai

Žeimelis

INGRIJOS vodai

Kas yra vodai?

Kalbant apie XV–XVI a. pabaigą, susiduriame su įdomiu istoriniu reiškiniu: viena vertus, egzistuoja tradicinė ir gana konservatyvi vietinė kultūra, kita vertus, glaudžiai susijusi su rusų žemėmis, su tam metui labai išvystyta ir pažangia ekonomika, kurioje labai svarbią vietą užėmė geležies gavybos ir kalvystės nišos. Be abejonių, šio regiono senovė vis dar reikalauja išsamesnių tyrimų. E. A. Riabininas, „N. Rerichas ir Ižoros plato archeologija (retrospektyvios pastabos)“.
Vodai yra seniausia žinoma tauta, gyvenanti Leningrado srityje. Šiuolaikinis mokslas mano, kad kartu su lyviais ir pietų estais ši tauta susikūrė maždaug I tūkstantmečio antrojoje pusėje prieš mūsų erą. 
Tautos savivardis – „waddja“, „waddjalaizid“ arba „maavjačhi“ – verčiamas kaip „šios žemės gyventojai“. Patys vodai visada laikė save „šios žemės aborigenais“, kurie čia apsigyveno prieš visas kitas tautas. Deja, ši tauta iki šiol oficialiai pripažinta tik popieriuje ir taip pat kaip daugelis kitų senųjų vietos gyventojų, toliau kovoja už teisę egzistuoti, pasikliaudama tik savo jėgomis ir atkaklumu.

Sklaidome kultūrinius ir demografinius mitus!

Nesvarbu, kiek kai kurie tyrinėtojai Rusijos (arba Ingrijos) vodus norėtų paskelbti „mirštančia“ tauta, arba dabartinę situaciją (oficialiais duomenimis) pavadinti „natūralia“ tautos asimiliacija, pirmiausia dėl nedidelio skaičiaus, tauta ir toliau gyvena. Nepaisant to, kad per visą savo istoriją vodų tauta turėjo nuolat įveikti daugybę sunkumų, taip pat dažnai kentėti fizinį ir kultūrinį genocidą, kuris šiandien dar nesibaigė!
Vis dar yra jėgų, kurios visais įmanomais būdais bando iškraipyti šios tautos istoriją arba jos visai nemini viešai, nes priešingu atveju, tektų iš naujo peržiūrėti visą šio regiono istoriją. 
Kas tuomet vodų istorijoje yra netiesa, apie kurią mums visada buvo pasakojama?
Visų pirma, reikia užmiršti apie „varganą čuchonco būstą“ („приют убогого чухонца“ - ištrauka iš A. Puškino eilėraščio, skirto Peterburgo statybai) ir „atsilikusias finų gentis“, kurias visi – pradedant nuo Naugardo respublikos ir Livonijos ordino, ir baigiant Švedijos, Suomijos ir TSRS politika – stengėsi apšviesti ir bandė „priartinti prie civilizacijos“. Jau pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje vodai užsiėmė žemės ūkiu ir gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba,  buvo įvaldę kelis modernius to meto amatus. 
Remiantis archeologiniais palaidojimų tyrimais, kurie liudija apie didelę apgyventą teritoriją, vodai buvo skaitlinga ir klestinti tauta. Vėliau patys vodai dar XVIII a pabaigoje pasakojo, kad jų protėviai buvo „labai karingi ir narsūs“.
Vodų žemė visada buvo strategiškai labai svarbi. Todėl ji buvo patraukli įvairiems įsibrovėliams. Pavyzdžiui, Naugardo žemėje katastrofiškai trūko metalo, kuris Vodų žemėje buvo išgaunamas ir perdirbamas dideliu mastu. Pagal registracijos knygas, Vodskajos pjatinos (Vodų sritis) šiaurės vakarinėje dalyje buvo daugiau nei 200 aukštakrosnių, o Naugardo žemės teritorijoje tuo metu buvo tik kelios.
Svarbiausi prekybos keliai iš rytų į vakarus taip pat buvo Suomijos įlankos pietryčių pakrantėje ir kirto vodų tankiai apgyvendintą teritoriją. XIII amžiaus pabaigoje palei Nevą buvo suformuotas Volgos prekybos kelias, o  Lugos, Mšagos ir Šelonės upėmis – dar vienas prekybos kelias. XIII a. taip pat buvo įkurta Šiaurės Vokietijos prekybinė miestų sąjunga (Hanza), kuriai priklausė ir tokie dideli miestai, tokie kaip Talinas, Tartu, Pernu bei Naugardas.
Tuo pačiu metu atsirado ypatingas administracinis-politinis darinys – „Vočskaja Sotnja“ - kuris istoriškai paliudytas nuo XIII amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Pavadinimas „Vodskaja zemlia (žemė)” kronikose minimas nuo  XIV a. pradžios. XIII amžiuje vodų gyvenamosios teritorijos driekėsi nuo Narvos iki Ižoros upių ir nuo Suomijos įlankos pakrantės iki pat Gdovo miesto dabartinėje Pskovo srityje.
Be to, nuo XIII a. kronikose minima dar viena gyventojų grupė - „čudj“ arba „čudcu“, kuri gyveno greta vodų Koporjė regione. XV–XVI a. gyventojų surašymo knygose, sudarytose įtraukus šį regioną į Maskvos kunigaikštystę, minimi ypatingi „pogostai“ arba bažnyčių parapijų teritorijos „prie Čudjos“ (Toldožskio, Opoleskio, Radčinskio), esančios į vakarus nuo Ižoros aukštumos.
XVIII amžiuje vodai tarp aplinkinių rusų tautybės gyventojų taip pat buvo žinomi visų pripažintu pavadinimu „čudj“ arba „čudai“.
Visų antra, jeigu pažvelgsime į faktus, negali būti kalbos nei apie ankstyvą asimiliaciją, nei apie mažą ir retą pradinę populiaciją. Taigi, pasak vieno rašytinio šaltinio, Naugardo večė (balsavimo teisę turinčių žmonių susirinkimas, miesto sprendimų priėmimo organas) daugiausia kalbėjo „čudų kalba“. 1215 m. šaltis sunaikino žiemkenčius ir prasidėjo baisus badas, paveikęs visą Naugardo žemę. Kronikoje minimi tik vodai: „Daugybė vodų mirė, o kiti išsisklaidė kas kur“.
XIII amžiaus dokumente stebėtinai tiksliai perteikiamas vodų tautos pavadinimas. Epiniame poetiniame pasakojime „Žodis apie rusų žemės sunaikinimą“ skaitome: „[...] burtasai, čeremisai, vjada ir mordva mokėjo duoklę medumi didžiajam kunigaikščiui Vladimirui“.
1330 m. šaltinis pateikia keletą vietinių valstiečių vardų (arba slapyvardžių) ir vienas iš jų yra Čuda Vadj. Kiti vardai taip pat nėra slaviškos kilmės. 1432 m. buvo pranešta, kad švedų šnipai, eidami per Suomiją, persirengė „vietiniais vodų drabužiais“, kad jie nebūtų atpažinti (kodėl jiems būtų reikėję taip elgtis, jei iš tikrųjų vodų būtų buvę tiek mažai?).
1544 m. vokiečių šaltiniai mini Ivangorodo „rusus“ (t. y. stačiatikius) – kad jie geriau kalba „ne tai vokiškai“, negu rusiškai. 1549 m. balandžio 26 d. „Magistrato laiške“ Narvos magistratas prašo grąžinti pamokslininką p. Baltzerį į Narvą, antraip, jeigu jo ten nebus, visi parapijiečiai išvyks į Rusiją ir „užmirš liuteronų tikėjimą“, kurį išpažįstantys visi yra „rusų vatti“. Nikono kronikoje, kurioje išvardytos netoli Vasknarvos gyvenančios tautos, 1558 m. rusai nėra minimi, tačiau kalbama apie tautą, vadinamą „baty“.

Vodai viduramžiais

Vodai pirmą kartą paminėti kronikoje, kurioje pasakojama apie vodų dalyvavimą Polocko kunigaikščio Vseslavo 1069 m. kampanijoje prieš Naugardą. Kariuomenė buvo sumušta ir daugelis vodų žuvo. XII amžiaus viduryje (1149 m.) vodai kartu su naugardiečiais kovojo prieš jamų gentį. 1164–1181 metais pasirodė popiežiaus Aleksandro III bulė, adresuota švedų vyskupui Stefanui, kurioje kviečiama „Vatlando pagonis“ atversti į krikščionybę.

1225 m. du vokiečių feodalai iš Estijos informavo popiežių apie karelų, ižorų ir vodų norą pereiti į katalikų tikėjimą. 1230 m. popiežius Grigalius IX, grasindamas ekskomunikacija, įsakė švedų arkivyskupui uždrausti visiems krikščioniams parduoti ginklus, geležį ir medienos gaminius pagonims-votlandiečiams, „kad tie priešai negalėtų sunaikinti Kristaus tikėjimo“.

1237 m. pasirodė nauja popiežiaus bulė, kurioje jis įsakė paskelbti kryžiaus žygį prieš pagonis ir jų sąjungininkus rusus. 1240–1241 m. žiemą Livonijos kryžiuočiai įsiveržė į Vodų žemę ir pastatė Koporjė tvirtovę. 1241 m. Aleksandras Nevskis, suvienijęs naugardiečius, Ladogos gyventojus, karelus ir ižorus, iš įsibrovėlių atsiėmė Koporjė ir nužudė į vokiečių pusę tarnauti perėjusius vodus ir čudus.

1255 m. iš Vodų, Ižorų ir Karelijos žemių buvo suformuota nauja katalikų diecezija, kuriai vadovavo kunigas Frydrikas Haseldorfas (Friedrich von Haseldorf) iš Hamburgo, gavęs „Karelijos vyskupo“ titulą. 1260 m. Jaroslavo Išmintingojo „Gatvių dangos priežiūros ir atnaujinimo chartijoje“ („Устав о мостех“) pirmą kartą randame terminą „Vočskaja Sotnia (šimtinė)“.

1338 m. Vodų žemę užpuolė švedai iš Vyborgo. Žemės apsauga buvo gerai organizuota, todėl švedus, „jiems nieko nepaėmus“, netrukus sumušė Koporjė tvirtovės garnizonas.

1348 m. Švedijos karalius Magnusas su didele kariuomene įsiveržė į Naugardo valdas ir pradėjo krikštyti vodus. Vieni jų pakluso, kiti organizavo pasipriešinimą, tačiau greitai buvo sumušti.

1384 m. naugardiečiai įkūrė Jamo miestą (dabartinį Kingisepą). 1397 m. Vokiečių ordino padalinys užpuolė Vodskaja Piatina (Vodų kraštą) ir nusiaubė Jamo miesto apylinkes.

1421 m. tarp Livonijos ir Naugardo respublikos buvo pasirašyta Narvos taikos sutartis. Ordinas pripažino Naugardo respublikos sieną, taip atsisakydamas pretenzijų į Vodų žemę (Vodskaja Piatina). Paliaubos tęsėsi iki 1440 metų, kai iš pažiūros nereikšmingas konfliktas išprovokavo Livonijos ir Naugardo 1443–1448 metų karą.

Konflikto pagrindą sudarė grafo Gerhardo fon Klevės (Gerhard von Kleve) tarno Itolokos Rugodiveco nužudymas Jamburge (Jamas, Kingisepas). Konfliktas prasidėjo nuo ekonominių sankcijų, o baigėsi daugybe susidūrimų, kurių metu buvo smarkiai apiplėštas abiejų kariaujančių pusių pasienis.

Nesulaukęs satisfakcijos, 1443 m. grafas fon Klevė su samdomais kareiviais užpuolė Jamo tvirtovę, sudegino ir apiplėšė tvirtovės apylinkes. 1444 metų pradžioje naugardiečiai įsiveržė į Livonijos žemes ir apiplėšė Narvos apylinkes bei Peipaus ežero pakrantę.

Tais pačiais 1444 metais prie Jamo tvirtovės pasirodė pats to meto Livonijos ordino magistras Heinrichas Finkas fon Overbergas (Heinrich Vinke von Overberg) su artilerija. Tvirtovės apgultis truko 5 dienas, bet užimti miesto nepavyko. Vietoje to riteriai nusiaubė Vodų, Ižorų žemes ir Nevos upės pakrantes.

Šio karo žygio metu į Livoniją buvo atvaryta apie 3000 vodų, kuriais iš pradžių buvo pasinaudota siekiant užbaigti Bauskės pilies statybas, o vėliau jie buvo apgyvendinti gerokai karų ir maro epidemijos ištuštintose Bauskės apylinkėse.

1478 m. Maskvos didžioji kunigaikštystė prisijungė Naugardą, padalydama jo žemes į penkis administracinius vienetus, iš kurių vienas tapo žinomas kaip „Vodskaja Piatina“. 1484 ir 1488 m. daugybė vodų buvo perkelti į Centrinę Rusiją ir jų vietą užėmė rusų kolonistai.

Švedmetis Ingrijoje

Po Rusijos pralaimėjimo Livonijos kare ir Stolbovo taikos sutarties pasirašymo (1617 m.) Vodų žemė beveik šimtmetį priklausė Švedijai. Šis regionas, kurio ribos ėjo Ladogos ežeru ir į Narvą įtekančia Pliusos upe, kuri nuo neatmenamų laikų skyrė Gdovo sritį nuo Ivangorodo srities, tiek civilinio, tiek bažnytinio valdymo atžvilgiu buvo prijungtas prie Estijos.
Narva tapo gubernatoriaus, vėliau superintendento buveine ir virto svarbiausiu regiono miestu. Netrukus buvo imtasi veiksmų atgaivinti prekybą ir pramonę Baltijos regione. Švedijos karalius Gustavas II Adolfas ketino nukreipti prekybą iš Savonlinos ir Karelijos į pietinius pasienio miestus, siekiant suteikti jiems didesnį vaidmenį ir padidinti jų apsaugos priemones: todėl jis suteikė jiems uosto teises.
1617 m. Riksdago sprendimu prie Švedijos miestų, kuriems buvo leista siųsti savo laivus į užsienį, prijungta Narva, Ivangorodas, Jamas, Koporjė, Keksholmas ir Orešekas. 1693 m. apibendrintame pranešime apie vidinę karalystės padėtį, Narva ir Nienšancas minimi tarp miestų, kuriuose buvo pastatyti geri ir gražūs laivai ir parodoma, kad tiek Nienšance, tiek Narvoje buvo pastatytos puikios lentpjūvės, kurios gaudavo medienos iš Rusijos.

Vodų žemė Rusijos imperijos sudėtyje

Šiaurės karo metu (1700–1721) vėl keitėsi šios žemės savininkai. Po sunkių kovų, caras Petras Didysis savo žemėse įkūrė Sankt Peterburgo miestą (1703), ir į Kazanę buvo išsiųsta daugybė vodų.
Po Šiaurės karo ir Petro Didžiojo pergalių visa Rusija buvo padalinta į aštuonias provincijas. Pietinė Suomijos įlankos pakrantė tapo Ingermanlandijos provincijos dalimi. Palei pakrantę esančius žemės gabalus Petras I padovanojo artimiausiems rėmėjams. Pirmuoju Ingermanlandijos provincijos generalgubernatoriumi tapo kunigaikštis Aleksandras Danilovičius Menšikovas.
XIX a. II pusėje, panaikinus baudžiavą, Rusijoje prasidėjo ekonominis pakilimas. Gerokai išsiplėtė ir pradėjo aktyviai vystytis valstiečių amatininkystė, kuri Vodų žemėje visuomet egzistavo, o ypač žvejyba. Pakrantėje labai išpopuliarėjo krovinių gabenimas laivyba. Jos plėtrai prireikė naujų buriavimo specialistų – locmanų, kapitonų ir t.t.
Kilo mintis įkurti jūrų mokyklą, kuri 1886 m. buvo atidaryta Ustjė kaime, plačiai parėmus valstiečiams, kurių sūnūs taip pat tapo šios mokyklos auklėtiniais. Joje mokėsi valstiečių jaunimas, pietinės pakrantės žvejų vaikai. Iki 1861 m. valstiečių reformos vietiniai valstiečiai dirbo dvarininko žemėje arba dvarininko gamyklose ir fabrikuose. Kai kurie, užsiimantys amatininkyste, į baudžiavą nėjo, bet mokėjo mokesčius.
Po reformos išaugo darbininkų skaičius stiklo gamyklose, kurios nuo XIX a. pabaigos priklausė Šiaurės stiklo pramonės bendrovei. Valstiečiai vyko dirbti į Sankt Peterburgą (Petrogradą), Kronštatą, taip pat jie ieškojo galimybių užsidirbti pinigų vietoje. Buvo ir kitų pelno šaltinių – stalystė, keramika, batsiuvystė, krosnių mūrininkystė, miško medžiagos apdorojimas, medienos plukdymas, malkų pristatymas į Sankt Peterburgą, Kronštatą ir Oranienbaumą.

Vodų likimai sovietmečiu

Sovietmečiu dalis vodų valstiečių buvo ištremti, o kiti priverstinai išvaryti į kolūkius. Votams buvo apribota teisė naudotis valtimis, žvejoti ir plėtoti vietinius amatus. Visa tai privertė žmones išvykti į miestus. XX a. 3-ajame dešimtmetyje vodų gyvenvietes aplankė D. Zolotarevo ekspedicija. Paskelbus ekspedicijos medžiagą, visi ekspedicijos dalyviai buvo ištremti, o paskui prasidėjo tikslinės vodų tautos represijos. Nuo 1937 m. vodų tautybė nebeįtraukiama į gyventojų surašymus.
Antrojo pasaulinio karo metu teritorija, kurioje gyveno vodai, pateko į aktyvių karo veiksmų zoną. Kai vokiečių įsibrovėliai pasitraukė, vodai, taip pat Ingermanlandijos suomiai ir ižorai buvo evakuoti į Suomiją. Tik iš trijų kaimų (Lužicų, Peskų ir Krakoljė) buvo išvežta 800 žmonių. Po karo į savo žemes iš tremties grįžusius žmones sovietų valdžios įstaigos kilnojo po visą didžiąją TSRS. Tik po 1956 metų kai kurie iš jų vėl galėjo grįžti į gimtinę, tačiau jų namuose jau gyveno kiti žmonės...

Nauji laikai

Šiuo metu vodų kaimuose (Krakoljė ir Lužicuose) vyksta aktyvi veikla, kuria siekiama išsaugoti ir plėtoti vodų kalbą ir kultūrą. Nuo 2000 m. kasmet liepos mėnesį Lužicų kaime vyksta vodų šventė „Лужицкая складчина“ (Luzickaja skladčina / Sueiga Lužicų kaime). Ji dažnai vadinama „kaimo švente“, nes nauja tradicija siejama su pirmuoju Lužicų kaimo paminėjimu dokumentuose – 1500-ųjų „mokesčių“ knygoje. Į šventės programą tradiciškai įtraukiami pasakojimai apie senąją ir šiuolaikinę vodų istoriją, kaimo gyvenimą ir jo gyventojų likimus, folkloro kolektyvų pasirodymai ir bendros vaišės.
2003 m. festivalyje pirmą kartą buvo pristatytas vodų herbas, himnas ir vėliava.
 Ust Lugos kaimo mokykloje buvo įkurtas vaikų vodų ansamblis „Linnud“ („Paukšteliai“), kuris sėkmingai pasirodo tiek kaimo šventėse, tiek kituose festivaliuose. Mokykloje periodiškai vyksta užsiėmimai vaikams vodų kalba.

Vodų kultūros muziejus Lužicų kaime

1997 m. Lužicų kaime buvo įkurtas pirmasis vodų muziejus. Muziejuje T. Jefimova ir kiti kaimo gyventojai surinko 70 tarpukario eksponatų ir daugiau nei 200 nuotraukų. Muziejus tapo baze etnografinei medžiagai rinkti, archyvams kaupti ir sisteminti, taip pat vodų šeimų genealogijai tirti.
Nuo 1998 m. Vodų kultūros muziejus buvo atnaujintas 3 kartus. Pirmieji du muziejai sudegė neaiškiomis aplinkybėmis. Dabartinis muziejaus pastatas buvo atnaujintas tik 2013 m.
2005 m. buvo įregistruota nevyriausybinė organizacija „Vodų kultūros draugija“. Draugijos tikslas yra organizuoti kultūrinius ir edukacinius renginius, kurių metu organizuojamos fotografijos ir meno parodos, liaudiškos muzikos koncertai ir daug kitko. 
Draugija aktyviai užsiima knygų leidyba. Jau išleistos šios knygos – „Vodų pasakos“, spalvinimo knygelė vaikams, knyga vaikams apie vodų tautinį kostiumą, keli vodų kalendoriai, etnogrupės „Bestiarij“ (dabar „Maavyači“) kompaktinės plokštelės su vodų dainų ir melodijų muzikinių adaptacijų įrašais.
Nuo 2000 metų Lužicų kaime organizuojama „Luutsa vakkavõ“ – „Lužickaja skladčina“.
2001-aisiais vadovaujant Sankt Peterburgo kalbininkui ir vodų kalbos entuziastui Mehmetui Muslimovui, atnaujintas vodų kalbos dėstymas Sankt Peterburge (pirmieji kursai įvyko 1994 m.).
2002-aisiais sukurti vodų simboliai (vėliava ir herbas). Vodų simbolika aktyviai naudojama visuose vodų renginiuose. Vodų vėliava yra baltas trikampis mėlyname fone, nukreiptas žemyn; baltame lauke pavaizduotas raudonas kryžius. Kryžius primena akmeninius kryžius senosiose kapinėse vakarų Ingermanlandijoje.
2004–2007 m. įvyksta entuziastų inicijuoto „Vodų projekto“ fotografijų ir meno parodų ciklas „Vađđamaa – Водская земля“ (Vodų žemė). 
2004-aisiais „Vodų projekto“ entuziastai išleido pirmąją pasakų knygą vodų ir rusų kalbomis – „Vađđa kaazgõt“.
2005 m. balandžio 26 d. „Vodų projekto“ dalyviai įregistravo NVO „Vodų kultūros draugija“. 
2005-aisiais „Vodų kultūros draugija“ pradėjo leisti vodų laikraštį „Maaväci“ („Žemės žmonės“), kuriame medžiaga buvo išspausdinta vodų ir rusų kalbomis. Vėliau taip pat buvo sukurtos 2 internetinės svetainės - vadjamaa.narod.ru ir vatland.ru.
2006 m. T. Jefimova Lužicų kaime sukūrė antrąją Vodų kultūros muziejaus ekspoziciją. Muziejuje sukauptos medžiagos pagrindu buvo organizuojamos kraštotyros pamokos, tradicinių amatų ir nacionalinės virtuvės meistriškumo kursai. Atlikta muziejaus eksponatų fotofiksacija ir matavimai. Kai kuriuos eksponatus padėjo atrestauruoti specialistai iš Sankt Peterburgo.
2008 m. „Vodų kultūros draugija“ aktyviai rinko reikiamus dokumentus, kad vodai būtų įtraukti į bendrą Rusijos Federacijos vietinių tautų sąrašą.
2008 m. spalio 13 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimu „Dėl Rusijos Federacijos vietinių negausių tautų bendro sąrašo pakeitimų“ vodų tauta buvo įtraukta į bendrą Rusijos Federacijos čiabuvių tautų sąrašą.
Nuo 2009 m. YouTube svetainėje veikia „Runosepp“ kanalas, kuriame skelbiami pamokų apie vodų muziką, kultūrą ir kalbą vaizdo įrašai.
2010-aisiais buvo išleista knyga „VAD`DʻA KRAZGÕTTAVÕ CIRJA. ВОДСКАЯ КНИЖКА-РАСКРАСКА (Vodų spalvinimo knyga). 
Nuo 2010 m. „Vodų kultūros draugija“ atlieka virtualaus Vodų kultūros muziejaus kūrimo darbus.
Nuo 2011 m. kiekvieną birželį Krakoljė kaime vyksta vodų kalbos vasaros mokykla, kurią organizuoja Tartu universitetas.
2012 m. buvo išleista knyga „Popierinė vodų lėlė“.
2014 m. buvo išleistas pirmasis „Vodų kalbos vadovėlis“’ (autoriai O. Konkova ir N. Diačkovas).
2014 m. Leningrado srities ižorų susivienijimas „Soikkula“ ir „Vodų kultūros draugija“ kreipėsi į visas Rusijos ir užsienio šalių organizacijas, kviesdamos finougrų tautas paremti tradicinės vodų ir ižorų gyvenamosios teritorijos ir kultūrinio paveldo išsaugojimą, siekiant užkirsti kelią šių tautų išnykimui.
Nuo 2015 m. Lužicų kaime esančiame Vodų kultūros muziejuje reguliariai vyksta vodų kalbos kursai, kuriuos veda dėstytojas N. Diačkovas. 
2017 m. buvo išleistos „Vodų kalbos pratybos“ – pratimų rinkinys prie „Vodų kalbos vadovėlio“  (autorė O. Konkova).

Ust Lugos prekybos uostas ir vodai

Daugeliui pavyko grįžti į gimtuosius kaimus. Atrodė, kad blogiausia jau praeityje. Tačiau netikėtai savo žemėse vodai vėl tapo strategiškai svarbios vietos įkaitais. Prieš kelerius metus kompaktiškų vodų gyvenviečių teritorijoje prasidėjo didelio Ust Lugos prekybos uosto statybos. Kaip sakė vienas vodų atstovas: „Pirmiausia iš mūsų atėmė mišką, dabar atėmė ir jūrą!“
Šimtmečius iš žvejybos gyvenusiai tautai, kurios namai yra Suomijos įlankos pakrantėje, dabar kelias prie jūros užkirstas geležine tvora ir apsaugininkais. Tėvų, senelių ir prosenelių rankomis pastatyta sena akmeninė prieplauka buvo užversta ir sulyginta su žeme. Pakrantėje buvę paslaptingi akmeniniai apskritimai, kurių tyrinėtojai nespėjo ištirti, buvo užkasti ekskavatoriais.
Buvo perkasti visi drėkinimo kanalai, kurie nukreipdavo vandenį iš miško ir laukų, todėl visa teritorija pamažu pelkėja. Iškirstas ir paliktas pūti „Baltasis“ pušynas. Vienas vietinis senasis vodas, nuėjo į mišką, sugrįžo namo, prigulė tarsi susirgęs ir vis kartojo: „Barbarai, barbarai“...
2003 m. serijoje „Tautos ir kultūros“ buvo išleista knyga, skirta Baltijos ir Suomijos tautoms. Štai citata iš skyriaus „Vodai ir ižorai“: „Šiandien šių tautų skaičius yra toks mažas, kad 1989 m. gyventojų surašymo metu vodai vėl nebuvo įtraukti į oficialius pranešimus, o apie 700 žmonių pasivadino ižorais. Šiuo metu vodai yra įtraukti į mažų ir nykstančių Rusijos tautų sąrašą ir jiems suteiktos tam tikros privilegijos, ypatingas dėmesys skiriamas jų kultūros išsaugojimui“...
 „Ar taip yra iš tikrųjų?“ – klausia viena iš Ingrijos vodų kultūrinio atgimimo aktyvisčių Jekaterina Kuznecova iš Narvos. 

Literatūros sąrašas:

  1. Финно-угорские племена в составе древней Руси: К истории славяно-финских этнокультурных связей: Историко-археологические очерки. Е.А.Рябинин. СПб.: Издательство С-Петербургского университета, 1997.

  2. Вотская и Ижорская земля Новгородского государства. С.С.Гадзяцкий,"Исторические записки", Изд. Ак. Наук, 1940. 

  3. Историческая география летописной Руси, В. И. Паранин. "Карелия", Петрозаводск, 1990.

  4. Известия о Петербургском крае до завоевания его Петром Великим. Я.К. Грот (1845 -1890). журнал "Санкт-Петербургские епархиальные ведомости", 2003.

  5. Южный берег Финского залива. Историко-этнографический очерк. В.П.Того.

  6. Vadjalastest Narvas 1549 aastal. P.Ariste. Keel ja kirjandus 9, 1958.

  7. Votic graves in North-East Estonia (9th - 16th centuries AD). P.Ligi. Munasaga teadus 2. Eesti teaduste akadeemia ajaloo instituut. Tallinn 1993.

  8. Vadjalaiset ja izurlaiset XVIII saj. lõpul. E.Öpik. Etnografiilisi ja lingvistilisi materiale Fjodor Tumanski Peterburi kubermangu kirjelduses. Tallinn, 1970.

  9. The Finno-Ugric World. Editor-in-Chief: György Nanovfszky. Teleki Laszlo Foundation, Budapest, 2004

  10. От ордена осталось только имя… Судьба и смерть немецких рыцарей в Прибалтике. Вебер. Д.И., Филюшкин А.И., Санкт-Перербург, Наука, 2018