Žeimelis

Sklaidome kultūrinius ir demografinius mitus!

Nesvarbu, kiek kai kurie tyrinėtojai Rusijos (arba Ingrijos) vodus norėtų paskelbti „mirštančia“ tauta, arba dabartinę situaciją (oficialiais duomenimis) pavadinti „natūralia“ tautos asimiliacija, pirmiausia dėl nedidelio skaičiaus, tauta ir toliau gyvena. Nepaisant to, kad per visą savo istoriją vodų tauta turėjo nuolat įveikti daugybę sunkumų, taip pat dažnai kentėti fizinį ir kultūrinį genocidą, kuris šiandien dar nesibaigė!
Vis dar yra jėgų, kurios visais įmanomais būdais bando iškraipyti šios tautos istoriją arba jos visai nemini viešai, nes priešingu atveju, tektų iš naujo peržiūrėti visą šio regiono istoriją. 
Kas tuomet vodų istorijoje yra netiesa, apie kurią mums visada buvo pasakojama?
Visų pirma, reikia užmiršti apie „varganą čuchonco būstą“ („приют убогого чухонца“ - ištrauka iš A. Puškino eilėraščio, skirto Peterburgo statybai) ir „atsilikusias finų gentis“, kurias visi – pradedant nuo Naugardo respublikos ir Livonijos ordino, ir baigiant Švedijos, Suomijos ir TSRS politika – stengėsi apšviesti ir bandė „priartinti prie civilizacijos“. Jau pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje vodai užsiėmė žemės ūkiu ir gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba,  buvo įvaldę kelis modernius to meto amatus. 
Remiantis archeologiniais palaidojimų tyrimais, kurie liudija apie didelę apgyventą teritoriją, vodai buvo skaitlinga ir klestinti tauta. Vėliau patys vodai dar XVIII a pabaigoje pasakojo, kad jų protėviai buvo „labai karingi ir narsūs“.
Vodų žemė visada buvo strategiškai labai svarbi. Todėl ji buvo patraukli įvairiems įsibrovėliams. Pavyzdžiui, Naugardo žemėje katastrofiškai trūko metalo, kuris Vodų žemėje buvo išgaunamas ir perdirbamas dideliu mastu. Pagal registracijos knygas, Vodskajos pjatinos (Vodų sritis) šiaurės vakarinėje dalyje buvo daugiau nei 200 aukštakrosnių, o Naugardo žemės teritorijoje tuo metu buvo tik kelios.
Svarbiausi prekybos keliai iš rytų į vakarus taip pat buvo Suomijos įlankos pietryčių pakrantėje ir kirto vodų tankiai apgyvendintą teritoriją. XIII amžiaus pabaigoje palei Nevą buvo suformuotas Volgos prekybos kelias, o  Lugos, Mšagos ir Šelonės upėmis – dar vienas prekybos kelias. XIII a. taip pat buvo įkurta Šiaurės Vokietijos prekybinė miestų sąjunga (Hanza), kuriai priklausė ir tokie dideli miestai, tokie kaip Talinas, Tartu, Pernu bei Naugardas.
Tuo pačiu metu atsirado ypatingas administracinis-politinis darinys – „Vočskaja Sotnja“ - kuris istoriškai paliudytas nuo XIII amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Pavadinimas „Vodskaja zemlia (žemė)” kronikose minimas nuo  XIV a. pradžios. XIII amžiuje vodų gyvenamosios teritorijos driekėsi nuo Narvos iki Ižoros upių ir nuo Suomijos įlankos pakrantės iki pat Gdovo miesto dabartinėje Pskovo srityje.
Be to, nuo XIII a. kronikose minima dar viena gyventojų grupė - „čudj“ arba „čudcu“, kuri gyveno greta vodų Koporjė regione. XV–XVI a. gyventojų surašymo knygose, sudarytose įtraukus šį regioną į Maskvos kunigaikštystę, minimi ypatingi „pogostai“ arba bažnyčių parapijų teritorijos „prie Čudjos“ (Toldožskio, Opoleskio, Radčinskio), esančios į vakarus nuo Ižoros aukštumos.
XVIII amžiuje vodai tarp aplinkinių rusų tautybės gyventojų taip pat buvo žinomi visų pripažintu pavadinimu „čudj“ arba „čudai“.
Visų antra, jeigu pažvelgsime į faktus, negali būti kalbos nei apie ankstyvą asimiliaciją, nei apie mažą ir retą pradinę populiaciją. Taigi, pasak vieno rašytinio šaltinio, Naugardo večė (balsavimo teisę turinčių žmonių susirinkimas, miesto sprendimų priėmimo organas) daugiausia kalbėjo „čudų kalba“. 1215 m. šaltis sunaikino žiemkenčius ir prasidėjo baisus badas, paveikęs visą Naugardo žemę. Kronikoje minimi tik vodai: „Daugybė vodų mirė, o kiti išsisklaidė kas kur“.
XIII amžiaus dokumente stebėtinai tiksliai perteikiamas vodų tautos pavadinimas. Epiniame poetiniame pasakojime „Žodis apie rusų žemės sunaikinimą“ skaitome: „[...] burtasai, čeremisai, vjada ir mordva mokėjo duoklę medumi didžiajam kunigaikščiui Vladimirui“.
1330 m. šaltinis pateikia keletą vietinių valstiečių vardų (arba slapyvardžių) ir vienas iš jų yra Čuda Vadj. Kiti vardai taip pat nėra slaviškos kilmės. 1432 m. buvo pranešta, kad švedų šnipai, eidami per Suomiją, persirengė „vietiniais vodų drabužiais“, kad jie nebūtų atpažinti (kodėl jiems būtų reikėję taip elgtis, jei iš tikrųjų vodų būtų buvę tiek mažai?).
1544 m. vokiečių šaltiniai mini Ivangorodo „rusus“ (t. y. stačiatikius) – kad jie geriau kalba „ne tai vokiškai“, negu rusiškai. 1549 m. balandžio 26 d. „Magistrato laiške“ Narvos magistratas prašo grąžinti pamokslininką p. Baltzerį į Narvą, antraip, jeigu jo ten nebus, visi parapijiečiai išvyks į Rusiją ir „užmirš liuteronų tikėjimą“, kurį išpažįstantys visi yra „rusų vatti“. Nikono kronikoje, kurioje išvardytos netoli Vasknarvos gyvenančios tautos, 1558 m. rusai nėra minimi, tačiau kalbama apie tautą, vadinamą „baty“.