Krievingų (krievinių) tautinių drabužių siuvimo klausimas, atrodo, yra gana aiškus? Anaiptol. Pradėkime nuo pačios pradžios – kas yra krievingai? Krievingai yra pietų vodų palikuonys, giminingi estams, lyviams, ižorams, suomiams ir kitoms Baltijos finų kalbų šeimai priklausančioms tautoms. 
Visa finougrų tautų bendruomenė – nuo Uralo kalnų iki pat Skandinavijos – išsaugojo labai archajiškus vaizdinius apie Pasaulio sandarą bei gerųjų ir piktųjų dvasių įtaką žmogaus gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas save gerbiantis Žemės gyventojas kiekvieną akimirką paklūsta piktųjų ir gerųjų dvasių įtakai.
Siekdamos padaryti kuo didesnę žalą žmogui ir jo ūkiui, piktosios dvasios būtinai turi patekti į namus arba arčiau prieiti prie žmogaus kūno. Todėl žmogaus apsaugos nuo piktųjų dvasių sistema tradiciškai buvo sudaryta iš  gynybinių lygių:

 

1. Namų sienos ir apranga (t. y. durys, langai, sagos, juostos ir t.t.)

2. Maginiai ženklai, kurie atlieka „užrakto“ funkciją tose vietose, kuriose gali atsirasti „plyšių ir įtrūkimų“ – virš durų, aplink langus. Tam pačiam tikslui tarnauja ir (a) marškinių rankogalių ir apykaklės siuvinėjimai, auskarai, juostos, skarelės, kaspinai, (b) amuletai ir (c) prie drabužių pritvirtinti metaliniai dirbiniai – monetos, skambalai ir kiti barškantys daiktai, kurie kelia triukšmą ir tokiu būdu atbaido piktąsias dvasias. 
    

Tokiu būdu apranga apsaugo kūną nuo bendros įtakos, maginiai ornamentai „uždengia“ visas įmanomas skyles, kad pro jas niekas negalėtų prasprūsti, net mažiausia piktoji dvaselė, o skambalai sukuria garsinių vibracijų debesį ir nubaido pačias įkyriausias šmėklas!
Patalpų ir sielos išvalymą nuo blogio, pasitelkiant garsus, mes iki šiol galime rasti hinduizme, daugelyje šamanų kultų ir net krikščionybėje, kurioje viena svarbiausių varpo funkcijų yra dvasinis apvalymas garso vibracijomis. 
Kodėl įvadas toks ilgas? Nes tokioje paradigmoje kiekviena smulkmena turi didelę reikšmę ir visa tai taip pat turėtų atsispindėti tautiniuose drabužiuose, ar ne?
Jeigu mes atidžiai įsižiūrėsime į vodų ir ižorų tautinius drabužius, rasime daug, regis nereikalingų ir trukdančių aprangos elementų. Pagrindinė šių elementų funkcija yra apsauginė:

 

• Išsiuvinėti marškinių rankogaliai ir apykaklė saugo kaklo ir rankų zoną;

• Sapano dydis ir dėvėjimo ypatybės (galvos apdangalas, dengiantis didžiąją dalį nugaros ir besidriekiantis beveik iki žemės) saugo moters plaukus, galvą, nugarą, strėnas ir t.t.;

• Du, vienoje pusėje nesusiūti (dešinysis ir kairysis šonas) sijonai nešiojami taip, kad dengtų abu moters šonus;

•  Aprangoje taip pat galima aptikti ausų, kaklo, kojų ir kitų uždangalų;

• Ir, žinoma, monetos, variniai, bronziniai, sidabriniai papuošalai, skambalai ir kt., kad vaikštant sukeltų triukšmą ir garsu atbaidytų piktąsias dvasias;

• Prijuostė ir juostos, kelios skaros ir kaspinai tarnauja kaip papildomi „veržikliai“, kad drabužiai neplevėsuotų vėjyje ir netyčia neatsisegtų kuri nors žmogaus kūno dalis.  

 

Šitaip „supakuoti“ drabužiai yra ypač paplitęs reiškinys tarp visų finougrų tautų. Ką dar pridurti? Kokia tikyba – tokia apranga!

Žvelgiant į A. Pecoldo akvarelę apima jausmas, kad moterys atrodo „pusplikės“ ir tik iš dalies atitinka tradicijų kanonus. Remiantis prielaida, kad vodų palikuonys išsaugojo savo kalbą iki pat XIX a. pradžios, būtų logiška manyti, kad iki to laiko jie taip pat brangino savo tautinius drabužius (kaip vodų tradicinio Pasaulio suvokimo būdo dalį). Tada, kartu su baudžiavos panaikinimu ir paskui sekusia industrializacija bei  švietimo plitimu įvyko paskutinioji, sparčiausia asimiliacijos banga ir jau Ferdinandas Johanas Vydemanas (Ferdinand Johann Wiedemann) 1871 m. ekspedicijos metu padarė išvadą, kad krievingų gyvenamojoje teritorijoje nebeliko nė vieno vodų kalbos žinovo ir tautinių drabužių nešiotojo...