BAUSKA logo. Krievingai
Lietuvos kultūros taryba. Krievingai
Žeimelis herbas. Krievingai

Žeimelis

​Johann Christoph Brotze. Monumente (III, Nr. 100) Kuršo valstietis (krievingas) iš Saulės dvaro. Krievingai

Krievingų tautiniai drabužiai 

Finougrų mitologijos įtaka tautiniams drabužiams

Krievingų (krievinių) tautinių drabužių siuvimo klausimas, atrodo, yra gana aiškus? Anaiptol. Pradėkime nuo pačios pradžios – kas yra krievingai? Krievingai yra pietų vodų palikuonys, giminingi estams, lyviams, ižorams, suomiams ir kitoms Baltijos finų kalbų šeimai priklausančioms tautoms. 
Visa finougrų tautų bendruomenė – nuo Uralo kalnų iki pat Skandinavijos – išsaugojo labai archajiškus vaizdinius apie Pasaulio sandarą bei gerųjų ir piktųjų dvasių įtaką žmogaus gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas save gerbiantis Žemės gyventojas kiekvieną akimirką paklūsta piktųjų ir gerųjų dvasių įtakai.
Siekdamos padaryti kuo didesnę žalą žmogui ir jo ūkiui, piktosios dvasios būtinai turi patekti į namus arba arčiau prieiti prie žmogaus kūno. Todėl žmogaus apsaugos nuo piktųjų dvasių sistema tradiciškai buvo sudaryta iš  gynybinių lygių:

 

  1. Namų sienos ir apranga (t. y. durys, langai, sagos, juostos ir t.t.)

  2. Maginiai ženklai, kurie atlieka „užrakto“ funkciją tose vietose, kuriose gali atsirasti „plyšių ir įtrūkimų“ – virš durų, aplink langus. Tam pačiam tikslui tarnauja ir (a) marškinių rankogalių ir apykaklės siuvinėjimai, auskarai, juostos, skarelės, kaspinai, (b) amuletai ir (c) prie drabužių pritvirtinti metaliniai dirbiniai – monetos, skambalai ir kiti barškantys daiktai, kurie kelia triukšmą ir tokiu būdu atbaido piktąsias dvasias. 
     

Tokiu būdu apranga apsaugo kūną nuo bendros įtakos, maginiai ornamentai „uždengia“ visas įmanomas skyles, kad pro jas niekas negalėtų prasprūsti, net mažiausia piktoji dvaselė, o skambalai sukuria garsinių vibracijų debesį ir nubaido pačias įkyriausias šmėklas!
Patalpų ir sielos išvalymą nuo blogio, pasitelkiant garsus, mes iki šiol galime rasti hinduizme, daugelyje šamanų kultų ir net krikščionybėje, kurioje viena svarbiausių varpo funkcijų yra dvasinis apvalymas garso vibracijomis. 
Kodėl įvadas toks ilgas? Nes tokioje paradigmoje kiekviena smulkmena turi didelę reikšmę ir visa tai taip pat turėtų atsispindėti tautiniuose drabužiuose, ar ne?
Jeigu mes atidžiai įsižiūrėsime į vodų ir ižorų tautinius drabužius, rasime daug, regis nereikalingų ir trukdančių aprangos elementų. Pagrindinė šių elementų funkcija yra apsauginė:

 

  • Išsiuvinėti marškinių rankogaliai ir apykaklė saugo kaklo ir rankų zoną;

  • Sapano dydis ir dėvėjimo ypatybės (galvos apdangalas, dengiantis didžiąją dalį nugaros ir besidriekiantis beveik iki žemės) saugo moters plaukus, galvą, nugarą, strėnas ir t.t.;

  • Du, vienoje pusėje nesusiūti (dešinysis ir kairysis šonas) sijonai nešiojami taip, kad dengtų abu moters šonus;

  •  Aprangoje taip pat galima aptikti ausų, kaklo, kojų ir kitų uždangalų;

  • Ir, žinoma, monetos, variniai, bronziniai, sidabriniai papuošalai, skambalai ir kt., kad vaikštant sukeltų triukšmą ir garsu atbaidytų piktąsias dvasias;

  • Prijuostė ir juostos, kelios skaros ir kaspinai tarnauja kaip papildomi „veržikliai“, kad drabužiai neplevėsuotų vėjyje ir netyčia neatsisegtų kuri nors žmogaus kūno dalis.  

 

Šitaip „supakuoti“ drabužiai yra ypač paplitęs reiškinys tarp visų finougrų tautų. Ką dar pridurti? Kokia tikyba – tokia apranga!

Žvelgiant į A. Pecoldo akvarelę apima jausmas, kad moterys atrodo „pusplikės“ ir tik iš dalies atitinka tradicijų kanonus. Remiantis prielaida, kad vodų palikuonys išsaugojo savo kalbą iki pat XIX a. pradžios, būtų logiška manyti, kad iki to laiko jie taip pat brangino savo tautinius drabužius (kaip vodų tradicinio Pasaulio suvokimo būdo dalį). Tada, kartu su baudžiavos panaikinimu ir paskui sekusia industrializacija bei  švietimo plitimu įvyko paskutinioji, sparčiausia asimiliacijos banga ir jau Ferdinandas Johanas Vydemanas (Ferdinand Johann Wiedemann) 1871 m. ekspedicijos metu padarė išvadą, kad krievingų gyvenamojoje teritorijoje nebeliko nė vieno vodų kalbos žinovo ir tautinių drabužių nešiotojo...

Ką mes žinome apie krievingų tautinius drabužius?

Krievingų tautinių drabužių rekonstrukciją galima atlikti tik ieškant analogijų su vodų ir ižorų tautomis ir jų tautinių drabužių vystymosi etapais. Tik taip galima pusiau patikimai interpretuoti šykščius liudijimus ir paveikslus, kuriuos mums paliko XVIII a. pab.–XIX a. pr. gyvenę vietiniai dvarininkai, kunigai ir tapytojai.
Žinome, kad remdamiesi išlikusia krievingų leksikos baze, daugelis tyrinėtojų krievingus identifikavo kaip vodų palikuonius. Atsižvelgiant į krievingų kilmės vietą – Jamburgo, arba dabartinio Kingisepo apylinkės – žinoma, kad šioje vietovėje iki šiol gyvuoja ypatingas dialektas, kuriame randama tiek vodų, tiek ižorų leksikos.
Kultūriniu požiūriu jis taip pat apibūdinamas, kaip labai intensyvių abiejų etnosų kontaktų regionas. Taigi, galime manyti, kad į Bauskės apylinkes atkeliavo abiejų tautų atstovai (pietų vodai, ižorai), čia, absorbavo ryškiausius ir stabiliausius abiejų kultūrų požymius ir tapo nauju subetnosu – krievingais.
Todėl į krievingų tautinių drabužių rekonstrukciją pasižiūrėsime per multikultūrinę prizmę, neužmirštant ir regioninių Žiemgalos ypatybių, priešingai nei kitų Latvijos istorinių regionų. 
Taigi, daugiausia krievingų aprangos aprašų mes žinome iš XVIII a. pab.–XIX a. pr. gyvenusių vietinių dvarininkų ir kunigų komentarų bei 3 paveikslų. Tai nėra daug, bet naudojant lyginamąjį metodą, pakankamai, kad susidarytume pilną XVIII–XIX a. krievingų tautinio kostiumo versijos vaizdą.

Kaip rengėsi krievingų vyrai?

Pirmasis liudijimas apie krievingų vyrų tautinius drabužius randamas 1790 m. Johano Kristofo Brocės (Johann Christoph Brotze) išleistame „Monumente“ (III tomas, Nr. 100), į kurį jis taip pat įdėjo krievingų etnografinės aprangos piešinį su įrašu „Kuršo valstietis (krievingas) iš Saulės dvaro“. 

Johans Kristofs Broce. Monuments (III. Sējums, Nr. 100) Kurzemes zemnieks (no krieviņiem) no Saules muižas. Krieviņi

Johann Christoph Brotze. Monumente (III, Nr. 100)

Kuršo valstietis (krievingas) iš Saulės dvaro

Nagrinėjant latvių vyrų aprangą iš kitų Latvijos vietų, pavyzdžiui, latvių valstiečio iš Sesavos aprangą, matome, kad jau XVIII a. pabaigoje vizualiai krievingų vyrai praktiškai niekuo nesiskyrė nuo savo kaimynų latvių.

Johans Kristofs Broce. Monuments (III. Sējums)  Zemnieks un zemnieku zēns no Sesavas Kurzemē. Krieviņi

Johann Christoph Brotze. Monumente (III)
Valstietis ir valstiečių berniukas iš Sesavos Kurše.

Ieškodami paralelių su vodų etnine tėvyne, matome, kad garsus Ingrijos vodų tyrinėtojas Fiodoras Tumanskis 1780 m. taip pat rašė, kad „Kažkada praeityje, vodų vyrai dėvėjo tik jiems būdingą aprangą, bet dabar jie rengiasi panašiai kaip rusų valstiečiai. Vienintelis likęs skiriamasis ženklas – kepurė su raudona viršutine dalimi, kuri nebuvo būdinga nei rusų, nei suomių aprangos kompleksui“. 
1800–1810 m. rašytiniai Bauskės apylinkių šaltiniai nurodo tokius krievingų vyrų aprangos skirtumus, kurią, beje, XIX a. pradžioje dar dėvėjo tiktai vyresnio amžiaus vyrai – (a) marškiniai su raudonais ir mėlynais vilnoniais siūlais išsiuvinėtomis apykaklėmis ir (b) trumpi rudi arba ilgi tamsiai rudi vyriški švarkai. Bet jau 1846 m. A. Pecoldo akvarelėje matome krievingų vyrą su tradiciniu latvių pilku vyrišku švarku. 

Augusts Georgs Vilhelms Pecolds  1846. gada akvarelis ar krieviņiem tautastērpos. Krieviņi

Augustas Georgas Vilhelmas Pecoldas

Tautiniais drabužiais vilkintys krievingai, 1846 m. akvarelė

Archeologijos ir etnografijos straipsnių rinkinyje Nr. 7 (1966 m.) skaitome, kad vadinamųjų Žiemgalos krievingų aprangos raštų ir spalvų paletė skiriasi nuo kitų Latvijos regionų gaminių dėl sparčios pramonės ir prekybos plėtros Kuršo kunigaikštystėje. Kuršiečiams buvo prieinami modernesni audimo įrenginiai ir cheminiai dažų pigmentai, pasirodė ornamentų knygos iš Vakarų Europos, žmonės praturtėjo ir labiau sekė madą. Tikėtina, kad tuo būtų galima paaiškinti rudų vyriškų švarkų dėvėjimą.
Daktaro Krauzės pavedimu G. fon Giļdenštubė 1843 m. užfiksavo atskirų krievingų vyrų aprangos dalių pavadinimus, o Andrejus Johanas Šiogrenas (Andreas Johan Sjögren) – šį sąrašą papildė kitomis vyriškos aprangos detalėmis:

  • Vyriškų marškinių pavadinimas kiut (tariama kaip kijut, o moteriškų - kiuting) panašus į vėlesnį marškinių pavadinimą vodų kalba - čiuto. Šių tiesaus kirpimo marškinių  krūtinės vidurys buvo pasiūtas iš balto audinio, o apykaklė išsiuvinėta raudona ir mėlyna vilna. A. Pecoldo piešinyje papildomai prie išsiuvinėtos apykaklės taip pat yra pririšti 2 spalvoti kutai. 

  • Ant marškinių buvo dėvimas ilgas (trumpas) rudas / tamsiai rudas švarkas, kurį vadino wita arba witen (viita, ižorų ir suomių kalbomis) arba amme (taip kaip estiškai).

  • Žiemą krievingai (taip pat kaip lietuviai) nešiojo baltus avikailio kailinius su juodais apvadais. 

  • Kažkada krievingų vyrai nešiojo trumpas kelnes, kojines ir batelius, vėliau batelius pakeisdami į aulinius batus – sabakad, arba zabakad (nuo latvių kalbos žodžio „zābaks“).

  • Prie dešiniojo šono nešiotas peilis. 1846 m. buvo likusi tik juosta.

  • Galvą dengė kepurėmis, kurias vadino kappaļuš (iš lenkų kalbos?) arba kapper.


Apibendrinant tai, kas paminėta, prieiname prie išvados, kad krievingų vyriškų tautinių drabužių kompleksas iš apyvartos išėjo anksčiausiai XVIII a. viduryje. Atskiri elementai – rudi švarkai ir siuvinėti marškiniai išliko iki pat XIX a. 3 deš. 
Vyriškus krievingų tautinius drabužius stipriai paveikė latvių, o vėliau ir Vakarų mados tendencijos. Taip pat tikėtina nedidelė estų tradicijų įtaka, nes Jamburgas buvo netoli Estijos sienos, o taip pat keli tyrinėtojai kalbėdami apie krievingų kilmę minėjo pasakojimą, kaip po eilinio maro epidemijos protrūkio iš Ezelės salos (dabartinė Sarema), vienas vietinis dvarininkas į Bauskės apylinkes atsivežė estų baudžiauninkus ir apgyvendino 6 ūkiuose.  Jeigu tai yra tiesa, tada šie estai ilgainiui galėjo integruotis į krievingų visuomenę su savo materialinės kultūros įnašu.

Kokia apranga didžiuojasi krievingų moterys?

Vaizdinį apie krievingų moterų tautinius drabužius galima susidaryti iš 3 paveikslų, kurie buvo sukurti 1805, 1846 ir pataisytas variantas 1861 m., skirtas didžiajam „Rusijos imperijos tautų“ atlasui, taip pat iš 3 straipsnių fragmentų, kurie pasirodė tais pačiais metais. Ir, žinoma, taikant lyginamąjį metodą, išnagrinėjus aprangos variantus ir jos lokalizaciją tarp Ingrijos vodų ir ižorų. 
Žinomiausias informacijos šaltinis apie krievingų moterų tautinį kostiumą yra A. Pecoldo akvarelė ir jos pataisyta versija didžiajam „Rusijos imperijos tautų“ atlasui. Akivaizdu, kad patikimiausiu šaltiniu reiktų laikyti 1846 m. akvarelę, kuri buvo sukurta vietoje, Jaunsaulėje. 1861 m. variantą parengė kitas menininkas, siekdamas paveikslą padaryti spalvingesnį. Tai liudija ir lyvių moters sijono raštas, kuris tiksliai primena krievingų moters sijono ornamentą ir spalvas.

Augusts Georgs Vilhelms Pecolds  1846. gada akvarelis ar krieviņiem tautastērpos. Krieviņi

Augustas Georgas Vilhelmas Pecoldas
1846 m. akvarelė su tautiniais drabužiais vilkinčiais krievingais

Lībieši no Irbenes ciema un Krieviņi no Nei-Rādenes ciema (Jaunsaule)  ‘Krievijas impērijas tautas’ / «Peuples de la Russie», Saint-Petersbuorg, 1861. Krieviņi

Lyviai iš Irbenės kaimo ir krievingai iš Nei-Radenės kaimo (Jaunsaulė)
„Rusijos imperijos tautos“ / «Peuples de la Russie», Saint-Petersbuorg, 1861

Kruopštus moteriškų tautinių drabužių tyrimas siūlo sudėtingesnį atsakymą į krievingų kilmės klausimą. Įdomu tai, kad krievingų tautinių drabužių analogų vodų aprangoje nėra. Paveiksle sudėliota vodų aprangos evoliucija nuo archeologinio kostiumo iki XX a. pradžios. 

2.Zemgales Krieviņu ražas svētku saiets Bauskas pilī. 2019.g. Krieviņi

2-oji krievingų derliaus šventės sueiga Bauskės pilyje. 2019 m.

Taigi, dar XIX a. pradžioje krievingų moterys savo apranga skyrėsi nuo latvių. Ištekėjusios moters tautinis kostiumas atrodė šitaip:

  • Moterys dėvėjo baltus lininius marškinius, kurių pečiai buvo dekoruoti zigzagų rašto siuvinėjimais ir vadinti  kiuting (tariama kaip kijuting).

  • Kiuting iškirptė susegama sąsaga arba segėmis, kurios buvo gaminamos iš sidabro, kartais mažyte sege per vidurį, kuri vadinosi  solk (sjoļk). Vecsaulės parapijos kunigas Karlas Lucavas (Karl Lutzau) minėjo ir kitą segės pavadinimą – brezi (iš vokiečių bretz – sagtis, segė)

  • Ant marškinių kairiajame šone moterys dėvėjo nesusiūtą vilnonį apdangalą (panašų į užtiesalą su viena plona juostele ant dešiniojo peties), vadintą  ursk. Keizerlingas (Peter Ernst von Keyserling) ir Deršau (Ernst Gotthard von Derschau) savo 1802 m. išleistame „Kuršo gubernijos aprašyme“, remdamiesi fon Rekės (Johann Friedrich von Recke) pateikta informacija mini tokio „užtiesalo“ mėlyną spalvą, o Vecsaulės parapijos kunigas Karlas Lucavas 1810 m. ir A. J. Šiogrenas 1846 m. savo apžvalgoje kalba apie spalvotą languoto audinio gabalą su geltonais ir mėlynais, raudonais ir baltais langais, atvirą kairįjį šoną ir apatinį kraštą su plačia ruda juosta ursk. Tiek fon Rekės, tiek Lucavo ir Šiogreno užrašuose rašoma, kad dešiniajame (atvirame) ursk šone matėsi marškiniai kiuting ir ant ursk užrišta siaura raudona juosta, kuri kažkada buvo gaminama iš lygios ir žvilgančios odos su užsiūtais papuošalais. 

  • 1846 m. moterys prisiminė (ir tai patvirtina 1805 m. piešinys iš „Kuršo gubernijos aprašymo“), kad kažkada ant urks buvo dėvimas platus (palto tipo), mėlynos spalvos su raudonais vilnoniais apvadais, sijonas ir su apačioje kabančiais mažais skambaliukais  (бубенчики).

  • Dar viena neatskiriama šventinių tautinių drabužių dalis buvo baltos spalvos muslininė prijuostė su raudonu vilnoniu apvadu.

Krieviņu sieviete tautas tērpā, Kurzemes guberņas apraksts, 1805.g. Krieviņi

Tautiniais drabužiais vilkinti krievingų moteris
Kuršo gubernijos aprašymas, 1805 m.

  • Vasarą buvo avimos naginės ir balto audinio kojinės, o žiemą spalvingos, išsiuvinėtos vilnonės kojinės ir bateliai. Kalbama, kad seniau žiemą avėti ypatingai apdirbti odiniai auliniai batukai (сафьяновые сапожки) su aukštu kulnu.

  • Ištekėjusios moterys galvą dengė didele, puošniai išsiuvinėta permatoma skara, vandinta sappan (sapanas). Sappan dengė visą galvą, pečius ir dalį nugaros. Po sappan dėvėta apatinė kepurė, prie kurios puošniu sidabriniu plaukų smeigtuku buvo prisegamas sappan. Prie sidabrinio smeigtuko abiejų galų buvo pritvirtinti maži skambaliukai. Žiemą ir vėjuotu oru ant sappan viršaus buvo užrišama puošni skara, kad sappan neplevėsuotų vėjyje.

Krieviņu sapanu paraugi Latvijas Nacionālā vēstures muzeja krātuvē. Krieviņi

Krievingų sapanų pavyzdžiai iš Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus saugyklos

Sap.jpg
Krieviņu sapanu paraugi Latvijas Nacionālā vēstures muzeja krātuvē. Krieviņi
  • Netekėjusios merginos pynė kasą, ant galvos nešiojo latvių tipo vainikus su ilgu kaspinu užpakalyje. Tokie kaspinai randami daugelio finougrų tautų kostiumuose ir naudojami nugarai apsaugoti. Panašius kaspinus taip pat nešiojo lyvių merginos.

Lībiešu krasta sievietes kronis ar lenti. Krieviņi

Lyvių pakrantės moters karūna su kaspinu

Einant už vyro, žmonai reikėjo apsirengti 3 pilnus tautinio kostiumo komplektus ir po vieną nusivilkti kiekvieną ateinantį sekmadienį. Tokį patį aprangos komplektą žmona turėjo padovanoti savo anytai ir taip pat apdovanoti kitus vyro giminaičius pirštinėmis, vilnonėmis kojinėmis bei marškiniais kiuting. Merginos turėjo gerai padirbėti, kad padoriai pasiruoštų santuokai!
A. J. Šiogrenas savo ataskaitoje ypač pabrėžė, kad 1846 m. (t. y. Šiogreno ekspedicijos metu) moterų aprangos komplektacija ir papuošalai sudaro tiktai ¼ dalį to, kas buvo anksčiau. Ypatinga prabanga buvo didelės segės, pagamintos iš sidabro ir aukso. 1812 m., kai prancūzų įsibrovėliai pareikalavo mokėti kontribuciją, krievingų moterys prarado savo brangenybes. Kas žino, galbūt, kokiame nors Prancūzijos kaime iki šiol saugomi senieji Žiemgalos krievingų moterų papuošalai?
Teoriją, kad Žiemgalos ir Lielvardės apylinkėse randami karoliai ir segės su dideliais rutuliais gali būti krievingų arba kitų finougrų tautų įtakos rezultatas, reikia papildomai patikrinti.

Zemgales lodīšu krelles. Krieviņi

Žiemgalos karoliai

Kaip galėjo atrodyti pilnas krievingų moters tautinis kostiumas?

Norėdami įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti autentiškas krievingų moters tautinis kostiumas, palyginsime jį su vodų ir ižorų tautiniais drabužiais.

Folkloras kopa 'Tīrums' (pa kreisi) un folkgrupa 'Maavači' demonstrē krieviņu un votu tautas tērus. 1.Zemgales krieviņu forums Bauskas pilī, 2018.gads. Krieviņi

1-asis Žiemgalos krievingų forumas Bauskės pilyje, 2018 metai.

Folkloro grupė „Tīrums“ (kairėje) ir folkloro grupė „Maavači“ demonstruoja krievinių ir vodų tautinius drabužius.

Nuotraukoje kairėje matomi draugijos „Žiemgalos paveldas“ (la. Zemgales mantojums) rekonstruota apranga pagal A. Pecoldo akvarelę, o dešinėje – XVIII ir XIX a. vodų tautiniai drabužiai – praktiškai nieko bendro.

Ar tikrai ižorai?

O dabar apžvelgsime ižorų tautinius drabužius, aprašytus tolimajame XVIII a. ir išlikusius ižorų kaimuose prie Hevos (Kovaši) upės krantų iki pat XX a. pradžios. Įdomu, kad daugelis šių tautinių drabužių elementų visiškai sutampa su senųjų ižorų apranga.

Hedas upes rajona ižoru sievietes tautas tērps. Krieviņi

Hevos upės srities ižorų moteriški tautiniai drabužiai.

Biedrības ‘Zemgales mantojums’ rekonstuētais tērps. Krieviņi

Draugijos „Žiemgalos paveldas“ rekonstruota apranga

Detaliau įsižiūrėję į šią aprangą pamatysime, kad krievingų marškinių kiuting siuvinėjimų tipas yra labai artimas seniesiems ižorų marškiniams rjatsinia, kuriems siuvinėti buvo naudojami mėlyni, geltoni ir raudoni siūlai. Sąsagos vietoje naudota didelė, gausiai išpuošta segė.

Ižoru rjasiņa. Krieviņi

Ižorų rjasinia

Krieviņu kiuting ornamenti. Krieviņi

Krievingų kiuting ornamentai

Šią prielaidą taip pat patvirtina ižorų marškinių sukirpimas. Atsižvelgiant į tai, kad ižorai, skirtingai nei vodai (kurie sudaro dalį estų etnoso) yra kilę iš karelų ir giminingi suomiams, dar  1913 m. buvo konstatuota, kad Vyborgo apylinkėse buvo dėvimas languotas hurstut su raudonu apatiniu kraštu (kuris pagal aprašą yra  labai panašus į krievingų eilutę iš A. Pecoldo akvarelės!).

Ižoras un dienvidaustrumu somu sieviešu krekla piegrieztne. No grāmatas ‘Senais apģērbs Austrumeiropā’. Krieviņi

Ižorų ir pietryčių suomių moteriškų marškinių sukirpimas.
Iš knygos „Senoji Rytų Europos apranga“.

Ant rjasinios ižorų moterys nešiojo ypatingos išvaizdos audinio gabalus – kiekvienas jų turėjo tik vieną juostelę. Iš pradžių buvo dedamas languotas hurstut su juostele ant dešiniojo peties, kuris dengė kairįjį šoną. Viršuje kryžmiškai ant kairiojo peties buvo dedamas platesnis vilnonis gabalas, kuris vadintas aannua. Aannua galėjo būti tik juodos arba mėlynos spalvos, šventinis variantas buvo gausiai dekoruotas šilkinių siūlų ir baltų karoliukų siuvinėjimais.

Hedas Ižoru tautas tērpa sastāvdaļas – aannua (zils) un hurstud (rūtais). Krieviņi

Ižorų tautinių drabužių dalys – aannua (mėlynas) ir hurstud (languotas)

Istorikai daro išvadą, kad ilgainiui hurstut dalis dingo iš apyvartos ir buvo dėvimas tik viršutinis  aannua sluoksnis su juosta, iš po kurio matėsi rjasinia – maškiniai. Praktiškai žodis į žodį pakartojant tai, ką apie krievingų aprangą pasakė A. J. Šiogrenas, galime daryti išvadą, kad ilgainiui, mažėjant mitologijos įtakai, paprastėjo ir tautiniai drabužiai – tiek aplinkoje, kuri greičiau pasidavė kultūrinei asimiliacijai (krievingai), tiek pačioje tautos tėvynėje.
Palyginę krievingų moters aprašą su Hevos ižorų aprangos kompleksu, randame ne tik vizualinių, bet taip pat lingvistinių panašumų – krievingų ursk ir ižorų hurstut, kuris abiem atvejais reiškė 2 sluoksnių languotą kostiumo dalį.

Ižoras sievietes 20.gs. sākumā Hevas upes rajonā. Krieviņi

Hevos upės srities ižorų moterys XX a. pradžioje

Biedrības ‘Zemgales mantojums’ rekonstuētais tērps. Krieviņi

Draugijos „Žiemgalos paveldas“ rekonstruota apranga

Santrauka

Dar lieka neišspręstas mėlynų, palto tipo krievingų sijonų klausimas. Čia gali būti tiktai 2 versijos – (a) arba ilgainiui, pasiduodant Kuršo hercogystės mados tendencijoms, atviro tipo eilutė buvo pakeista paltu, išlaikant mėlyną spalvą ir apatinio krašto papuošimą, arba  (b) jo forma buvo neteisingai aprašyta, ar jo aprašas buvo prilygintas standartiniam supratimui apie to meto lauko drabužius.
Etnografas Fiodoras Tumanskis, kuris paliko detalius vodų ir ižorų buities, materialinės ir dvasinės kultūros aprašus apie Lugos upės žemupio arba Jamburgo regiono gyventojų aprangą (mišrios vodų ir ižorų kultūros atstovai, kuriuos Tumanskis vadino jamais), rašė, kad turtingesniųjų apranga buvo daugiau iš ižorų, o vargingesniųjų kažkas paprastesnio.
Sprendžiant pagal analogijas, patekdamos į Bauskę, turtingesnės krievingų moterys dėvėjo Hevos ižorų tipo 3 sluoksnių drabužius, kurie laikui bėgant transformavosi, arba degraduodami virto į 2 sluoksnių aprangą, kurioje buvo naudojamas likęs sveikasis sluoksnis – kas nunešiodavo languotą apatinį sluoksnį, nešiodavo viršutinį mėlynąjį, o kas nunešiodavo viršutinę mėlynąją dalį, toliau nešiojo apatinį languotą sluoksnį. 
Tikėtina, kad nebeprisimenant pilno komplekto vaizdo, XVIII a. buvo audžiami (imituojami) tokios spalvos viršutiniai sluoksniai, kurie buvo išsilaikę sveiki, todėl tyrinėtojai tuo pačiu laikotarpiu mini abu – mėlynąjį ir languotą sluoksnius. Labai tikėtina, kad palto tipo mėlynieji sijonai buvo naudojami siekiant kompensuoti nepilną aprangą, arba tarnavo kaip turtingumo įrodymas ir buvo naudojami kaip išeiginiai drabužiai. 
Taigi, moterų apranga stulbinančiai atitinka senuosius ižorų tautinius drabužius su taip pat išlaikytais vodų tautinių drabužių elementais. Dėl to garsi vodų ir ižorų tautinių drabužių etnogenezės tyrinėtoja Natalija Šlygina manė, kad krievingų apranga atitinka ižorų aannua aprangos viršutinį sluoksnį, o galvos danga – panaši į vodų ṍlgalina (jilgalina) – didelį užtiesalą, kurį dengė ant paikas, specialios kepurės, kurią priklausomai nuo spalvos, nešiojo įvairaus amžiaus merginos ir moterys. Prisiminkime, kad sapanas kažkada buvo tvirtinamas prie apatinės kepurės. 
Toks panašumas leidžia dar kartą iškelti klausimą apie tai, kokia etnogenezė galėtų slėptis po krievingų pavadinimu. Tai gali rodyti mišrią krievingų kilmę iš votų ir ižorų, ypač, atsižvelgiant į tai, kad Lugos upės žemupio regionas jau nuo XIV a. yra sena vodų ir ižorų tautų aktyvių kontaktų zona. 
Kol kas visiškai neištirtas lieka krievingų kontaktų su vodų kraštu klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad vodai ir ižorai XIV – XVI a. iš tiesų aktyviai kontaktavo su Volgos regiono tautomis – udmurtais ir net totoriais, perimdami iš jų ne tik papuošalų elementus, bet ir jų pavadinimus – tikimybė, kad krievingai taip pat palaikė kokius nors kontaktus su savo senąja tėvyne, visai neatrodo tokia nereali.

Kraštotyrininkas Dmitrijus Ščegolevas

Nuorodos

  1. Augustas Pecoldas: https://en.wikipedia.org/wiki/August_Georg_Wilhelm_Pezold

  2. Krievingų tautiniai drabužiai: https://kmn-lo.ru/narodnyekostymy/vodkostum/ 

  3. Ižorų tautiniai drabužiai: http://nacekomie.ru/forum/viewtopic.php?f=47&t=22017&start=20 

  4. Brocė, vyriškas kostiumas: http://www.balto-slavica.org/forum/index.php?showtopic=20141 

  5. Arheoloģijas un etnogrāfijas rakstu krājumā Nr.7 (1966.gads)

  6. Beschreibung der Provinz Kurland: Nach Anleitung des unter Allerhöchsten Schutz Seiner Kaiserlichen Majestät von Einer freien ökonomischen Gesellschaft zu St. Petersburg im Jahr 1802 angefertigten Entwurfs, Hrsg. Keyserling, P. von  Derschau, Ernst von, Mitau, 1805, S. 186, 188–190.

  7. Ливы из села Ирбен и Кревинги из села Нейраден. Народности России. Хромолитография. 1861 г. Хромолитография из книги «Peuples de la Russie», Saint-Petersbuorg, 1861

  8. Lībiešu etnogrāfiskie kostīmi: https://ainodizains.wordpress.com/2018/06/13/ziemelkurzemes-libiesu-etnografiskais-tautasterps/

  9. Архаические формы женской одежды води и ижоры, Шлыгина Н.В. // Древняя одежда народов Восточной Европы. М., 1986. С. 208-228

  10. https://www.apollo.lv/5945304/atjaunots-senais-votu-tautasterps-krievini-jeb-voti-latviesu-kulturvesturiska-konteksta

  11. http://www.katramsavutautasterpu.lv/jaunumi/atjaunots-zemgales-krievinu-jeb-votu-tautasterps/

  12. http://www.virtualriga.com/lv/ko-redzet/ridzenieki